Žaidimai
1942 – aisiais metais, kilus nesutarimams tarp Laisvosios Prancūzijos ir Japonijos dėl Madagaskaro salos, daugybė prancūzų berniūkščių virto mažaisiais kariškiais: apsišarvavę klevinėmis lazdomis, mums atstojusiomis kulkomis prikimštus automatus, mokyklon eidavome slėpdamiesi pakampėse, medžiodami, natūraliai visa tai priimdami, lyg suvokiant, jog mus supanti realybė keičiasi ir nuo šiol mums teks sužvėrėti, išsišiepti ir mosuoti iškeltomis rankomis, dedant koją už kojos ir lėtai artėjant link kažkokio tikslo, nulemto dar seniai praeityje mums nežinomo Likimų Skulptoriaus.
Primiršome stiklinius mokyklos liukus ir nuogo moteriško grožio stebuklus, laibas šlaunis ir lėtai tekančio šilto vandens atodūsius. Tomis Belivė, pametęs Lapę ir jos pūstą liūdną uodegą, popietėmis, mums sėstelėjus ant raudonai perdažytų suoliukų Belleville* rajono skveruose, nekantriai vartydavo „Svetimo“** skyrius, dar ir dar kartą, tarsi ieškodamas paslėpto puslapio, kurio prieš tai nepastebėjo ir neperskaitė svarbiausio.
- Žanai, nejaugi ir mums taip bus? - kartodavo jis, nė nepažvelgdamas mano pusėn. Ir nuolatos, apsimesdamas, jog tai girdžiu pirmąkart, nustebęs atsakydavau:
- Ką tu turi omenyje, Tomi?
Nusukdavau akis šalin, žiūrėdavau tolyn, į saulę, jei jos neslėpdavo tiršti debesų masyvai, apguldavę Paryžiaus stogus ir dusindavę mus, mažas sielas, ieškančias žaidimų betonuotų gatvių koridoriuose.
- Tiek to. Eime namo. - sakydavo tuomet jis, lyg prisiminęs tuos nepaprastus vakarus ant mokyklos stogo, kuomet žvaigždės buvo tikrai arčiau.
Tomio tėvų nepažinojau. Jie man asocijavosi su šiltais sumuštiniais, įvyniotais į vakarykštės dienos laikraščius ir įbruktus Tomiui priešpiečiams, ar su kartkartėmis jo nedrąsiai skaitoma tėvo žinute, rytmečiu neva slapčiomis įkišta sūnui kišenėn. „Tomme, lutte pour toi-même aujourd\'hui. Demain tu reposeras. “***. Arba: „Ta mère va revenir plus tôt aujourd\'hui. Nous toi attendons. “**** Loganas man prasitarė, jog Belivė šeima „ypatingai žydiška, tik paskutiniais metais nedrįsta užsimaukšlinti tų juokingų kepuraičių. Tik pamanyk! “.
Vieną rytą pamačiau Tomį pakelėje. Akimirksniu prisiglaudžiau prie sienos ir ėmiau tankiau kvėpuoti, jo rankose išvydęs ryžtingai spaudžiamą medinę lazdą. Jis ėjo mokyklos pusėn lyg užtikrintai irdamasis per klampią masę, teatrališkai mosuodamas rankomis į šalis. Nesusivaldęs prunkštelėjau, susiėmęs delnu už burnos, ir, apsukęs lazdą aplink riešą, greitomis patikrinau automato apkabą.
Rytas pasitaikė šiurkščiai dulksningas, todėl gatves nuklojęs rūkas mano sąmonėje kūrė dūmų uždangos karikatūras. Vaikiškos širdies paskatintas, tekinas pasileidau susimąsčiusio Tomio link, ir, pakankamai priartėjęs, paleidau seilėmis trykštančius šovinius, pasklidusius aidu išgaubtose balkonų ertmėse.
- Tratatataa! Tomi, aš tave nušoviau! - žvėriško džiaugsmo pagautas, blioviau jam pašonėje, o šis, žvilgtelėjęs iš padilbų mano pusėn, paskubino žingsnį, vėliau ėmė bėgti ir netrukus dingo mokyklos prieigose.
Popiet Loganas nušovė mane.
- Kvaily, nejau negirdėjai, kas nutiko vakar? - uždusęs riebuilis bėgo manęs link, sunkiai vilkdamas kojas ir daužydamas žemėn atbukusią automato galvą.
- Hitleris jau žudo žydus, Žanai! - vis dar dusliai šnopuodamas, pasakė Loganas.
Žmonės gatvėse buvo tokie patys. Dievaižin, nė kiek nepasikeitę, jie skubėjo pirmyn-atgal, kaukšėdami kulniukais ar aštriomis skėčių galvutėmis į grindinį, greitomis pasisveikindami ir sulįsdami į metro bunkerių ertmes. Nedavė ramybės vis nepasirodantis pavasaris: žvarbus gegužės vėjas ir apsiniaukęs dangus niūriai lijo vis skubančių juodų nugarų minkštimuos. Eidamas namo žvalgiausi, visiškai nieko nesuprasdamas.
Kai kurie praeiviai šypsojosi man, nežinau, ar užjausdami mus, mūsų kartą, ar mūsų jaunystę, apsinešusią liūdesiu ir beprotystės dulkėmis...
Gegužės pabaigoje mudu su Loganu, Tomis ir saujelė kiemo vaikigalių žaidėme slėpynių Gare de Lyon***** prieigose. Nuklydę toli nuo pažįstamų gatvių mes jautėmės laisvesniais, laipiodami tarp gausybės į tolį besidriekiančių traukinių bėgių ir skardžių švilpukų garsų.
Dangus vis labiau temo, virsdamas į tamsią ištinusią mėlynę, šiltas pavakarys nukaitino mūsų kūnus. Sumetę megztinius krūvon, vienmarškiniai išsibarstėme tarp rūdimis apvarvėjusių vagonų. Vis begrįžčiodamas atgalios bėgau nuo vaikigalių, springdamas nuo žaidimo keliamo pasiučio, šoktelėjau oranžinio vagono griaučių vidun ir pasislėpiau po dar šviežuma kvepiančio šieno kūge. Atgavęs kvapą ir pajutęs pašonėje bespurdančių kojų smūgius, supratau užvirtęs ant Tomio.
- Tu mane persekioji, ou quoi******!? - uždusęs ir springdamas žole Tomis Belivė kone sprogdamas iš įniršio, muistėsi po mano krūtine.
- Tyliau! Prišauksi kitus, avigalvi. - sušnibždėjau, stumdamas berniūkštį atgal po šienu.
Tomis daugiau nieko neatsakė. Išsilaisvinęs iš mano gniaužtų, atsisėdo kitame vagono kampe. Jo kvėpavimas pamažu nurimo.
- Žanai, nejaugi mes žvėrys? - staiga patylomis tarė jis. Tolumoje girdėjosi pričiuptų berniūkščių šūksniai, nekantrūs, pilni žaidimų kvaitulio.
- Liaukis. Mes per jauni apie tai galvoti. - nė nesusimąstęs, išrėžiau. Tomis pasirėmė alkūnėmis, ir, pakėlęs galvą, įsistebeilijo pro durų plyšį laukan.
- Madagaskaro nėra, jis jūsų, Žanai. Mano mama sako, kad Hitleris pradėjo žudyti žydus. ******* - giliai kvėptelėjęs, jis tęsė toliau. - Jis ateis ir čia. Jis užgrobs Prancūziją. Ir kas bus paskui, kur mes slėpsimės? Kas bus su manimi? - vis garsiau kalbėdamas, Tomis bėrė nesuskaičiuojamą gausybę pačių sunkiausių pasaulyje klausimų.
Pasijaučiau kaltas, jog mes turime Salą. Mačiau jo akis, to mažo, užguito berniuko, žibančias blausioje, pro durų plyšį besiveržiančioje vakaro šviesoje. Norėjau nusišypsoti, patapšnoti per petį, tačiau sėdėjau ir dairiausi aplinkui, lyg tikėdamas surasti kažką naudingo šioje mažoje geležinėje dėžutėje.
Ir tuomet mes paskendome aklinoje tamsoje. Abu: nei daugiau, nei mažiau - apimti baimės.
* Gražus miestas (pranc.)
** Albert Camus romanas, išleistas 1942 m.
*** Tomi, šiandien kovok už save. Rytoj pailsėsi. (pranc.)
**** Tavo motina šiandien grįš ankščiau. Laukiame tavęs. (pranc.)
***** Liono Traukinių stotis rytinėje Paryžiaus pusėje.
****** ar ką. (pranc.)
******* Masinis Europos žydų naikinimas nacių mirties stovyklose prasidėjo tik 1942-1943 metais. Iki tol Hitleris dažnai apie „galutinį sprendimą“ kalbėjo visų pirma kaip apie žydų iškeldinimą kur nors iš Europos, pavyzdžiui, į Madagaskaro salą ties rytine Afrikos pakrante. Tačiau po to, kai salą 1942 metais užėmė Laisvoji Prancūzija, ši galimybė išnyko.