neįsivaizduoju, ką reikėtų su tavim daryti,
jei tu būtum iš tikro, realus, kaip reikėtų tave liesti
ir kaip kalbėtis neįsivaizduoju, kaip bučiuotis
irgi nebe,
ką bekalbėt apie gyvenimą,
nes viską pamiršau,
gyventi irgi.

mano vaizduotėje tu toks, kokio aš noriu,
kokį esu sutvėrusi, toks prijaukintas
mielas laukinis padarėlis
o štai realus
daraisi svetimas
daraisi svetimas ir netgi atstumiantis,
kai aš įsivaizduoju tavo sėklą,
kvepiančią nupjauta žole –
net ir tu, mano stebukle,
tesi savo rūšies įkaitas.

kartą mane labai išgąsdino
nuogo vyro kūno vaizdas,
jis sėdėjo pražergęs kojas ir tiek, rūkė.
riksmas užstrigo kažkur giliai mano viduriuose
kaip nepadorus gestas gerai išauklėtų
žmonių draugijoje.

kaip blogas tonas yra kalbėti su skausmu
apie išvalymą,
kuris tėra patogi būtinybė.

o dar blogiau, tiesiog nedovanotina
yra verkti, verkti
kai tau šalina anoniminiame kūne
išaugusį serijinį pūlinį