Vėl namuos

Aš vėl namuos, kur oras, rodos, kvepia,
Žiedai jurginų dairos virš tvorų,
Tačiau dabar esu tik retas svečias,
Tiesa, sapnuose nuolat gyvenu.

Pakumpęs gluosnis rymo susigūžęs,
Ilgas šakas nulenkęs lig žolės,
Paklausčiau jo – kaip gyveni, drauguži?
Bet klausk neklausęs, jis, žinau, tylės.

Pabelsčiau, kaip jaunystėje į langą,
Visom šviesom nušvistų vėl pirkia,
Tiktai ramu, tyla ausyse spengia,
Boluoja beržas Motulės skarele.

Dairaus į tolumas, tas pats peizažas,
Apaugę Nemuno krantai, pilki dirvonai,
Kitapus, miško lankas tamsiai žalias,
Prie jo sutūpę snaudžia kaimo trobos.

Gimti namai svajonėse nedingsta,
Jie posmuose gražiausi iš visų,
Laimingi esame juose kai gimstam,
Laimingi ir dabar, sugrįžę dar laiku.

Einu keliu, o mintys metais plaukia,
Tada buvau vaikėzas tarp visų,
Žinodavau, kas juokias, baras, šaukia,
Kam kartais skambina bažnyčioje varpu.

Aš vėl namuos, kur oras, rodos, kvepia,
Žiedai jurginų dairos virš tvorų.
- Nelok, šuneli, buvau kadaise savas,
Tik tu buvai su kailiu ten kitu.


Kluoniškiai
skroblas