man kartais rodos rytas išprotėjo, o ne aš
stovėdama pakrantėj, kur susitinka vėjai,
barstau ant kojų smėlio smiltis -
dulke buvai, dulke pavirsi - aidu atsišaukia
tarp aukštų kalvų, kur urvuose užsnūdę
mitinės būtybės iš negirdėtų pasakų
man taip dažnai atrodo, kad laumės slepiasi
už meldų ir tarsi rauda svetimų vaikų,
kad saulė teka vakaruos, kai laukiu
kito ryto, kad kažkas negrįžtantis sugrįžtų,
nors aidu, kad galėčiau atsisveikint
vietoj pelenų smiltis berdama