juk pažįsti mane
ilgiau negu tęsiasi laikas
sukūrei mane
dar vandenų nuo ugnies neatskyręs
o dabar yriuosi iki tavęs
it niekad nematęs
ir vis bijau suklysti
bijau atsiskirti...

juk išpažįstu Tave
tiek pat kiek gyvastį oras
nešioja po kūną
klaidžiais audinių labirintais
išpynei mane
dar Homero barzda
ir Itakei
neleidai pražūt mano plazdančiuos rūbuos

lenkiuosi vis Tau
iki smėlio
žemiau užu vandenis
ir akių pakelt nedrįstu
nes mane ištaręs
padarei amžinatiniu savo vergu
kurs lig sutemų nuo sutemų
Tavo vardo pamiršt negalėtų

juk sudėjai į lūpas mane
ir bedieviams ir raganoms
kad su kąsniais
įstrigčiau užkeikime
kad nekaltą apsaugočiau
ir nešioja it rūbą mane
visas tuzinas vėjų
nejauku taip nuogam prieš Tave

prieš vienatinį savo Kūrėją
dumblinam nusilenkti
ir nepakeliu savo akių
dangaus angelams neparodau
vis dar pavestas Tavo einu
iki sunkiasi laikas
per smiltainį
į širdį kiekvieno
kuriam prasižioju