Užmirštami Lietuvuos pakraštie, kor mielenou dar nesunaikintas gierias, kor aug storiausi baravyka, pačiami sena pušyna pakraštie stov dvi, dar šiaudaas dėngtas grytieles. Senas anuos, kap ir anų gaspaduoree. Apuolinarou žeimą suveja aštouniasdešimt devyni, vo Ipolitou rudinį teik pat bus. Jau daug metų abuodu našlava, abuodu stūmi karčias senatvis deinas. Veins pas kėtą tonkie atsilunkydava. Pasigousdava, širdeis skausmus išsipasakuodava, jaunystis prisiminimaas pasidalindava. Priš puora metų Ipolitou duktie parūpiena telefuona. Nedoukdeivi da pasimirs seniuoks veins i žiorkis nuosi apgriauš. Telefuons vis šiuoks tuoks ryšys su pasauliu. Ir seniokams smagiau tapa gyventi. Nuors vakus ir rečiau bemati, bet anų balsus išgirsdava kada panuoriejin. Vo perną rudini, ilgiejunt vakarams i dažniejunt rudininiems darganuoms viel Ipolitou nusišypsuoji laimi. Daba jau sūnus atveži didelį spalvuotą televizuorių. Par žeimą seniuką jau nenuobodžiaava. Apuolinars i nakuoti tonke pas Ipolitą pasiliekdava. Nematytų, neregietų stebuklų televizuorius paruodydava. Pats didžiausis stebuklas Apuolinarou pasiruodi besunti jūra. I meiga, i ligas – viskų Apuolinars užmiršdava, kada jūrą ruodydava. Laivus i delfinus...
                - Vo kad tap galiečiau tikraa jūrą pamatyti, pakaštavuoti anuos vondens, pačiupinieti tun baltą smėltį... – kartą atsidosa Apuolinars. Ta mintis anuo jau niekada nebipalieka, vo auga, pūties, kap meilieni tešla blynams, kol galiausie išsipyli par kuntrybis tauries kraštus.
- Nieka nebus, Ipolitaa, - sykį par patį vobelun žydiejimą išsitari Apuolinars. – Bolbes jau pasietas, kasiema kažin a besulauksu. Nuoru pamatyti jūrą. Turu iš pensijas biškį pasitaupis. Rytuo pat važiouju į Klaipiedą.
- Kuo tap skubi? Nieka tin nie stebuklinga. Y dideliausis ežers i teik. Palauk subatuos, pakursu pirtį, išsivanuosiam i nuvažiousi. Negi tap jau deg.
- Nesu aš jau tuoks morzins, Ipolita. Nebgaliu daugiau nė deinuos laukti. Važiouju rytuo i viskas.
- Geraa nu geraa. Muona anūki gyven Palunguo. Inesieli atsimini? Važiouk į Palungą. Pas Inesą ir apsistuosi. Už viešbutį nereikies muokieti. Viešbutee brongi dabarčiuos.
- Geraa tu, Ipolitaa, sakaa. Važiousu pas tava anūki. Tik tu šį vakarą pasakyk anai.
- Geraa geraa. Paskombinsu, paprašysu, kad tavi pasitėktu. Parsiveš su mašina, kap prezidėntą. – pažadieji Ipolits.
Kap tari, tap padari. Rytuojaus vidurdienį Apuolinars stuovieji unt jūras krunta i atsistebieti negalieji, kokij plati vondeną. Niekor gala nematyti. Pūti šaltuoks vies. Veina puo kituos rituos bangas – putuotas, šniuokščiunčias.
- Ta vuot kuoki tu, jūra. Kuoki tu galinga i graži... Ipolits nieka neišmana, kad tavi dideliam ežerou prilygena. Šaltuoka, bat je nepasimaudysu tava vondinelie, ta lygu i nebūsu tavis matis...
Vo Ipolits, veins pasiliekis pagiria truobelie tarp žydunčių vobelų i dūzgaujunčių bitielių, be gala ilgiejuos sava drauga. Kor buovis nebuovis, unt lazdielis pasiriemis vis aplink Apuolinarą galvuoji. A geraa nuvažiava, a nepavarga, a neapsirga?
Vakari įsijungi televizuorių, paveizies „Panoramą“. Gal i jūrą paruodys, vo kartu i Apuolinarą unt kruntą pamatys. Gal ons i kepure pamojous?..
Iš saldžių svajuonių pabudiena telefuona skambutis.
- Sveiks, Ipolita, čia aš, Apuolinars. Ku tu tėn skeidee, kad jūra į ežerą panaši. Nė iš tuola nė iš tuola. Reikietu tau daba jūrą pamatyti. Gal kada tu buva, bova mažiesni? Kap poikie, kap geraa. Muona širdie viel jaunysti dainiou. A girdi, Ipolita, aš i išsimaudiau jūruo i nė keik nebijuojau. Vo kap mūsa bitelis? A neišspeiti? Tap rūp. Rytuo pat važiouju numij.
Nuspaudi Ipolits telefuona mygtuoka i atsargee pagoldi ont stala. Televizoriaus ekrani policininks pasakuoji, kad šiuom deinuom jūruo pasiruodi teršalaa:
- Palei Palangos paplūdimį, šimtas metrų nuo kranto, pastebėta plati teršalų juosta...
- Dievi Dievi, muona. Nu i pridirba tas Apuolinars. Juk sakiau, kad dar nevažioutom. Būtumem pirtie išsivanuojin. Švarus būtų nuvažiavis. Nu daba mat kap jūrą užterši... I kas daba bus? Kad tik į kaliejimą anuo nepasvadintų. Kap aš čia veins gyvensu?