Miglė labai nori išbėgti į kiemą, pažaisti. Dar būtų geriau  po miškelį
palakstyti.Bet tos pamokos… Daugybė užduočių laukia. Viską reikia išmokti, kalbos dalis  dargi pakartoti. O saulutė taip meiliai šviečia…
-     Et… Bala nematė. Lekiu…
Labiausiai įsižeidė skaičiai, palikti ant stalo atverstame vadovėlyje..
- Tegul laksto padauža. Rytoj atsimins, kad šiandien nenorėjo mokytis, -
subambėjo dešimtukas.
Kol skaičiai ginčijosi, smerkė Miglutės elgesį, dvejetukas leipo iš laimės. Šis
nemėgiamas mokinukų pažymys tikėjosi pasipuikuoti mergaitės pažymių knygelėje.
Atlaidžiausios pasirodė kalbos dalys. Jos iškeliavo kartu su Miglute. Kai ji gainiojo drugelius po žydinčią pievą, šie sumanė padėti.
- Aš esu Daiktavardis, - prisistato orus ponas. Žvilgtelk atidžiau, mergyt, į
visas šitas gėles ir gyvius. Tai aš jiems sugalvojau pavadinimus ir visuomet teikiuosi pasiteirauti, kas tu esi?
- Miglutė, - teištaria nustebusi mergaitė.
- Malonu susipažinti. Eime. Aš tau parodysiu, kiek daiktų knibžda mūsų
karalystėje.
- Gerbiamas pone Daiktavardi, jums bus sunku išsiversti be Būdvardžių.
Nepažindama mūsų, Miglutė negalės papasakoti savo mamytei, kokie puikūs buvo matyti daiktai.
- Tikra tiesa, mielas kolega. Susitarkime: aš vardinsiu įvairias gėles,
o tamsta apsakysi jų grožybę.
- Mielai.
- Aguonos, - oriai ištaria pirmasis.
- Nuostabios, raudonos aguonos, -  papildo antrasis.
Bet kur buvęs, kur nebuvęs kyšteli Veiksmažodis.
- Norėčiau sužinoti, kaip jūs, gerbiamieji, be manęs, Veiksmažodžio,
apsieisite? Visa pieva be mūsų netenka gyvybės. Tai mes judame, krutame, niekam tinginiauti neleidžiame. Mūsų broliai pasako, ką tie jūsų išgirtieji daiktai veikia. Dabar mes visi grožimės raudonomis aguonomis. Paprašysiu dirstelėti už posūkio. Ką išvydote?
- Žalmarges karvutes, eiklius žirgus…
- Ir ką gi jie ten veikia?
- Rado kuo didžiuotis. Pasakykite, vyručiai, be manęs, Skaitvardžio, kiek
jūsų čia yra. Tik aš žinau: po pievą vaikšto trys ponai ir viena panelė. Sudėję gausime ketvertuką.
Ankstesnieji ponaičiai nenori nusileisti kiek įžūlokam skaičiuotojui, bet
pamatę, kad be Skaitvardžio kebloka, sutartinai jį priima į savo būrį. Miglutė be jokio vargo pastebi, kokios reikšmingos ir nepakeičiamos visos kalbos dalys. O matematika? Būtinai, pailsėjusi gamtoje, prisės ir prie jos. Namo mergytė grįžta lyg ant sparnų.
- Mama, per vakarienę papasakosiu keisčiausių dalykų! Tu net
neįsivaizduoji, su kokiais džentelmenais buvau susitikusi. Manau, bus įdomu!
Mama įtartinai dirsteli į švytinčią dukrą ir , netarusi nė žodžio, išskuba
virtuvėn. Kai ant stalo pakvimpa šaltanosiai su mėlynėmis, Miglutė papasakoja  mamytei apie netikėtai sutiktus keistuolius.
- Kodėl savo geradarių į svečius nepasikvietei? – linksmai šypteli mama.
- Paprašysiu pono Skaitvardžio, gal pavedžios po matematikos labirintus.
Tada ir pavaišinsim visus bičiulius. Ar sutinki, mamyt?
- Mielai, bet ar tie garbūs ponai per daug tavęs neišlepins, visas užduotis
lengvindami? Juk ir pati neblogą galvelę turi.
- Tie ponaičiai tik mano pramanai. Aš ir sukūriau juos, kad geriau
įsiminčiau.
- Ak dukrele, tau vis rūpi visokie nebūti dalykai. Galėtum pagalvoti, kaip
man  greičiau šūsnis darbų atlikus..
- O aš jau žinau. Dirbsime abi. Kol ilsėjausi, tu paruošei skanią vakarienę,
dabar man metas virtuvėje paplušėti. Gal ten surasiu būdą kitoms užduotims palengvinti. Pailsėk, mamyte. Apsiruošusi kibsiu prie matematikos, ir visi šios dienos darbeliai bus baigti.
- .