Violetinė

Lapas atsiplėšė nuo šakos ir linksmai vinguriuodamas ėmė leistis. Lapas kaip lapas, visiškai normalus, jei nekreiptume dėmesio į spalvą. Violetinis. Kaip, beje, ir viskas aplinkui. Gal kiek tamsėlesnis. Priliečiau, ir jis subiro į daugybę mažų violetinių lašelių, tyliai plevenančių vėjyje mažomis violetinėmis liepsnelėmis. Tai saulė juose atsispindėjo, švelniai skleisdama violetinę šviesą.
–Vaizdinys įdomus, labai įdomus... –fototerapeutas gremžė ožio barzdelę. –Įdomu, kad matėte jį antrojoje sapno dalyje. Pirmoji, sakėte, buvo oranžinis skrydis... Violetinė šiuo atveju visiškai iškrenta iš konteksto. Ir mano planų, beje. Norėjau kiek suskatinti jūsų gyvybinį centrą, o, rodos, įsijungė protinis. Kažkokiu būdu vienas stimuliuoja kitą. Matyt, turite tiesioginę jungtį.
Žinoma, turiu, ėmiau kiek nervintis. Kaip ir visi, norėjau pasakyti, bet tiek jau to. Paliksim šį galvosūkį vargšui gyduokliui išsispręsti pačiam. Aš tuo tarpu sutelkiau dėmesį į knygą, kuri, lyg supratųsi ko noriu, krustelėjo, o po to ėmė spurdėti. Gyduoklis sulaikė kvapą ir išsižiojęs akimis nulydėjo pro duris išslenkantį medicinos terminų žodyną.
–Matyt, mano violetinė susijungė su jos oranžine, –tariau ir uždariau paskui save gyduoklio kabineto duris.
„Ir ką norėjau čia rasti? “–gūžtelėjau pečiais.
Išėjus iš pastato vėjas pasigavo besiplaikstančias mano violetines gijas ir sutaršė jas su oranžinėmis. „Teks paplušėti, kol iššukuosiu, “–keiktelėjau mintyse.
                                                                    _

Patraukiau į „savo“ vietelę parko vidury, kur buvau tikras rasiąs užuovėją. Raikalas iš tiesų užtruko.
- Panašu į Tai Chi. Nors kai kurie judesiai man visai nematyti, - išgirdau besisukdamas dešinėn, kairę koją statydamas toli į šoną, o rankas išskėsdamas į šalis.
Žvilgtelėjau per petį. Miela šypsena švietė pro žilą barzdą, šviesios akys pasislėpė raukšlelių voratinklyje. Rankomis laikydamas porą violetinių pluoštų, koja bandžiau prispausti neklusnią oranžinę giją. Matyt, atrodžiau kiek sumišęs, tad senasis ponas pajuto pareigą prisistatyti.
- Malonu susipažinti, pone Smitai. Gal galėtumėte paėjėti kiek į šoną, aš greitai baigsiu.
Koja pagaliau atliko savo darbą, o rankos ėmė mikliai vieną po kitos pinti gijas. Kasas tvirtai suguldžiau vieną ant kitos, pritvirtinau ir patraukiau prie lūkuriuojančio pono Smito.
- Niekada nemačiau tokio šokio, gerbiamasis, - susijaudinęs šypsojosi senukas. - Labai įdomu. Čia kuri tradicija?
Klausimas, tiesą sakant, irgi buvo tradicinis.
- Atlantų, -atsakiau, gudriai mirktelėjęs akimi.
- Ar tai ta, kuri...
- Mhu, -linktelėjau, tramdydamas šypseną, ir atsisveikinęs nužingsniavau.
Iš paskos plaikstėsi viena į kasą nepapuolusi violetinė gija. „Na štai, reiks ieškotis kito ramaus kampelio,“- sumurmėjau, kai einant pro vaisiais nukrautą prekystalį, ši grybštelėjo ir nusiraškė nuo kekės violetinę vynuogę. - „Šįkart bent jau ne baklažanas...“
                                                                   _

Gulėjau vešlioje pievoje, akimis sekdamas debesis, lėtai plaukiančius žydru dangumi. Rankos po galva; smilga lūpose šoko linksmą šokį. Visu odos paviršiumi gėriau saulės šviesą, šilumą ir paukščių balsus. Į kasą nepapuolusi violetinė gulėjo šalimais, švelniai apsivijusi pievos varpelį.
Palaimingą tylą į skutus sudraskė telefono skambutis.
–Sveikas, Gvidai. Tai ko su tėvais nesusisieki?
Tėvai turėjo ypatingą talentą spręsti problemas pačiu sudėtingiausiu būdu.
–Labas, Bono. Aš gyvenu gerai. Perduok tėvams, kad prie progos pas juos užbėgsiu.
Violetinė, susirangiusi už ausies, susidomėjusi klausėsi pokalbio. Jos stebindavo mane dažniau, negu to būčiau norėjęs. Kartais man pasisekdavo, ir jos entuziastingai sekdavo mano mintį, tačiau taip būdavo pernelyg retai ir neprognozuojamai. Man verkiant reikėjo „naudojimo instrukcijos“.
Prisiminiau ožkabarzdį fototerapeutą ir tik numojau ranka. Negalėjau pasakyti, kad spalvų terapija visai neturėjo poveikio. Gijos lyg įgavo daugiau energijos ir suaktyvėjo. Tačiau valdymui nepasidavė.
Taigi, kur dabar?
Violetinė visu ilgiu nutįso link jūros, kur už skaisčiai rausvo debesies pasislėpė saulė. Ramiai patraukiau į tą pusę, nes violetinės manęs paprastai nenuvildavo...
kaimojurgis