Išblyškusių žmogelių ir vilčių paradas,
O tarp jų rausvos fėjos sukasi, sijonais plaikstos.
Ir vėliavas iškėlę, bet batus praradę
Žmogeliai (ar žmogystos?) septynias dienas išgraibsto.

Netgi naktis pasiima išmindžiodami veją.
Ir nesvarbu, jog tamsoje subado basas kojas –
Kiekvienas turi savo menką tikslą, nykią svają.
Ir viliasi visi, jog netgi fėjos jiems aukojas.

Subyra valandom, minutėmis vilties grimasos,
O kartais karstą išneša bedantės hienos.
Ir sumaištis staiga – kažkas iš bendros masės
Sušunka: „Jūs visi, o aš tik vienas!“.

Negali leist žmogeliai (ar žmogystos?) maišto,
Tad išsišokėliui rankas užlaužę lūpas siuva.
Ir ant galvos užmovę jam nešvarų maišą.
Be parašiuto sviedžia iš lėktuvo...
...................................................................

Išblyškusių žmogelių ir vilčių paradas –
Devyniasdešimt devyni ir vienas taškas –
Jie vėliavas iškėlę, bet batus praradę
Sijonus fėjų kreivais pirštais drasko.