Nebūkim maži, silpni, abejingi

Padejuojam, kad esam maži, silpni, nereikšmingi
Prieš pasaulio galiūnus, didžiąsias šalis,
Dėl to amžinai vargani, nuskriausti, nelaimingi,
Nors gyvenam ant žemės, kuri tokia graži.

Pasvajojam, jog būtų gerai, kad pasakos kartais atgytų
Ir ant medžių šlamėtų ne lapai, bet tikri pinigai,
Prisikeltų didvyriai, kurie nuo pavojų mus gintų
Ir nieks netrukdytų dienas leisti linksmai.
.
Būt gerai, tik ar reikia? Argi mes nepajėgūs
Žalią žemę gėlėm savo rankom nusėt,
Kad pavasariais sodai nuo krašto lig krašto žydėtų,
Kad padėtum javams aukso varpoms derėt?

Gal nelengva jaunam savo kelią surast ir juo eiti,
Kai kelių ir kelelių daugiau nė žvaigždžių danguje,
Ir kai laimę tikiesi nuskint per akimirką, greitai,
Bet dėl jos nesinori daug dirbti ir vargti, deja.

Daug kuo esam turtingi, gamtoje išskirtiniai,
Žmogaus rankos ir protas – galinga jėga,
Tik mums visko mažai ir todėl nusiminę,
Nes dangus nepasakė vieno žodžio – gana.

Mus šimtmečiai moko, istorija baudžia,
Tiktai jos neklausom, vis klaidoj ir klaidoj,
Vienas kito nematom, savo kiautuose snaudžiam,
Kol gobšus auksaburnis, žiūrėk, jau valdžioj.

Kam čia kaltint kaimynus, jeigu patys išduodam
Ne tik kalbą, žemes, bet ir žmones savus,
Už dolerį žalią, už eurų braškančių pluoštą
Lengvai parsiduodam, keičiam savo vardus.

Atsipeikėk, lietuvi, nesi jau toks menkas,
Kaip įpratęs verkšlenti dažnai prieš kitus.
Darbštieji, dorieji, susiimkime rankom
Ir kurkim, statykim čia gražiausius namus.

Tuščiai čiulba lakštingalos sostinės rūmuos,
Jų bedvasė, bevaisė apgaulinga giesmė,
Jau geriau savo pirkios iš kamino rūkstantis dūmas
Ir palangėj pražydus ryški rudeninė gėlė.
skroblas