Skaičiau šiandien eiles apie tave ir tau.
Jos mano parašytos jau seniai,
Kai tu buvai šalia ir niekur.
Ir vėl dar kartą pajutau,
Kad manyje tas jausmas lieka,
Nors nuvažiavo traukiniai
Ir bėgiai jau kadais nudilo.
O saulė teka jau kita virš šilo
Ir šildo spinduliais taip, kaip tada tave norėjau.
Bet tu buvai lyg vizija, lyg vėjas.
O gal buvai liaunutė smilga?
Gal vėjas – aš, todėl galėjau
Tave sulaužyti be laiko.
Atšipęs peilis duoną raiko
O trupinius nuo staltiesės kratau...

Vis dar esi šalia ir niekur – tavęs aš pasiilgau,
Todėl skaičiau eiles apie tave ir tau...