Egidijus: Ne, netikėjau, kad Lietuvos krepšininkai laimės kovą prieš ispanus. Ne taip, beje, svarbu, kad jie ispanai, svarbiau, kad jie pasaulio čempionai. O kaip tu, dzieduli?
Pranas: Ar tikėjau, kad mūsiškiai laimės? Negi manote, kad už jus protingesnis? Praėjo tie laikai, kai ir gražiausias, ir protingiausias. Šiandien rugsėjo 1- oji. Man tai svarbiausia.
Gytis: Ar ruošiesi į mokyklą? - susižvalgę tarpusavyje pasidomėjo Gytis ir visi penki - jis, Egidijus, Verena, Gytautas ir Burvilė – pusbalsiu, bet nuoširdžiai nusijuokė.
Egidijus: Šiandien žais lietuviai su prancūzais. Dziedulis mano, kad ir prancūzai bus nokautuoti.
Verena: Argi dziedulio nežinot? Pirmoji kiekvieno mėnesio diena jam kaip atverstas naujas sąsiuvinis. Vis žada  parašyti ar  romaną, ar poemą, ar epopėją,  ar... -Ir atsigręžusi į mane: -  Ir dabar dziedulis rašys didelę didelę knygą. Ar teisingai sakau? Labai didelę knygą.
Burvilė: Rašys, rašys, bet neparašys.
Pranas: Aššštišššššš! Kad  jus kur! Irgi, mat, rado užsiėmimą. Pasirūpinkite, kaip ir kuo papuošite savo dieną, varduvininkai. Ja ne tik aš su jumis, bet ir visi žmonės gyvena, - pakėliau  balsą, skubindamas greičiau, jaunatviškiau iškalbėti žodžius, bet jie išretėję, neskubūs it kojų žingsniai. Ir Egidijui nebuvo sunku, užbėgti į priekį:
- Pergale ją, šią dieną, dzieduli, papuošime. Atsimink! Pergale, - pakartojo jis, matyt, pats nustebęs, kad atrado tokią gražią puošmeną. Visi varduvininkai pradėjo ploti. Aš, žinoma irgi, nors žinojau, kad šios dienas kalendoriuje jau seniai įrašyta, jog tai mokslo ir žinių diena. Ir tai svarbiau, negu taiklūs kamuolių mėtymai į krepšį Turkijoje.
- Vakar klaupėsi ispanai, šiandien klaupsis prancūzai. Ar ne gražu, a? – buvo laimingas Egidijus, bet net laimingesnės atrodė Burvilė su Verena, savo aukštus balsus „pakabinę“ Pastogės departamento palubėje. Kai tokia jautri, pakili aplinka net užmiršti, kad jau ruduo ir kad šiemetinis netikėtai įsibrovė netgi anksčiau, išstumdamas paskutines vasaros dienas apsunkusia debėsimis padange su kiekvienos dienos lietumi. Saulė Kryžiokuose šiandien turėjusi patikėti 06: 23, o aš su varduvininkais, paklusdami savaime susikūrusiai tradicijai, laukti jos patekančios prie departamento šiaurinio lango. Retai pasitaikydavo, kad neatlikdavome savo kasdienio ritualo, juo lyg ir dėkodami - ačiū Dievui, diena prasidėjo. Ir visai nepaisėme, ar matome ją patekančią, ar tik žinome, kad  ji teka už debesų. Ir va šiandien būtent tą reta išimtis, kuomet šiaurinis langas nesulaukė įprastos saulės patekėjimo ceremonijos.
- Nešok aukščiau bambos, Egidijau.
- Tikėjimas visuomet aukščiau  bambos. Gaudyk! - ir, išsitraukęs paslėptą kamuolį, lengvai mestelėjo man. Nejučia iš rankų iškrito šratinukas, kalendorius, užrašų knygutė. Puoliausi gaudyti kamuolį ir nors nerangiai, bet pavyko sugauti ir jis atsirado glėbyje, kad net dusau jį spausdamas prie krūtinės.
- Štai, ponai, jums dar vienas būsimos pergalės prieš prancūzus įrodymas, - nesiliovė dūkti Egidijus, o aš dar vis it neatkutęs iš baimės, - bijau, kad krepšinio kamuolys neiškristų iš mano glėbio, nors  tai buvo neįmanoma. Ir tik vėliau, beveik nieko negirdėdamas, ką kalba varduvininkai, vėl:
- Aššštišššššš! Kad jus kur! Kamuolys nuo šios minutės mano. O vieta jam seniai paruošta. Matote? - kone smakru ir įsmeigtomis akimis rodžiau į pakampėje užkištą trispalvę vėliavėlę: - Matote tą nupieštą rėksnį ant vėliavėlės šilko? Įsižiūrėkite ir prisipažinkite, kuris čia iš jūsų.
Triukšmas departamente nutilo it vandeniu nuplautas. Ten, ant trispalvės  – geltonos, žalios, raudonos - vėliavėlės – varduvininkai greitai surado nupieštą jauno žmogaus galvą su plačiai pražiota burna. Neįmanoma nesuvokti, kad taip raiškai pavaizduotame piešinyje šaukia vienas iš daugybės sporto aistruolių, kurie tūkstančiais užgriūva stadionus ir sporto salės, kuomet ten rungtyniauja geriausios šalies komandoms. Ypatingai sirgalių   sambūriai sutirštėja, kuomet grumiasi nacionalinės komandos, atstovaujančios skirtingas šalis. Kas gi nežinome, kiek daug tuomet ir pamatyti, ir išgirsti tegali! Lietuvoje tai raiškiausiai pasireiškia  krepšinio salėse, o pastarosios dienas tokios, jog būtų nuodėmė suabejoti, kad ant vėliavėlės nupieštas ne krepšinio aistruolis.
Egidijus: Betgi čia nei aš, ne kuris iš mūsų. Panašiai sergame visi. Piešinyje vyras, tačiau galėtų būti ir moteris. Kad ir mūsų mieloji Verena.
Verena: Egidijau, negi tokia rėksnė? Tuomet keista, kodėl esu čia, o ne Turkijoje.
Egidijus: Dar tik rugsėjo 1-oji. Iki vakaro irgi toli.
Verena: Ne, ne! Aš net vėliavėlės neturiu. Didesnė tikimybė, kad į Turkiją greičiau dziedulis nusigaus su savo rėksniu, - pasakė. Ir atsigręžusi į mane: - Ką jis ten šaukia? Bandau perskaityti, bet nesiseka.
Pranas: Šaukia jis gerai, bet kad  iš jo šaukimo šnipštas gaunasi. Nenoriu matyti, nenoriu skaityti, bet, deja, vis tiek neužmirštu. Atversk vėliavėlės šilko kitą pusę, kad nereikėtų per jį atbulai skaityti.
Toks užsiėmimas  varduvininkus sudomino. Greičiausiai prie  vėliavėlės prišokusi Burvilė atvertė jos šilką kita puse ir varduvininkai džiugai perskaitė „rėksnio“ šaukiamus  žodžius: MES LAIMĖSIM! O ir sirgaliaus šaukianti burna atsisuko nuo stiebo į erdvę ir nieko vėliavėlėje prieš ją nebuvo, kas galėtų drausminti  ar trukdyti.  
Varduvininkai skaitė kartą, kitą, vis pakeldami balsus ir užsimiršdami, kad jie Pastogės departamente, o ne Turkijoje ir galiausiai burnos prasižiojo, kaip vėliavėlėje nupieštoji. Skandavimas \"Mes laimėsim!\" kurtino ausis ir nė vienam nebuvo įdomu pasidomėti, kodėl nepaseku jų pavyzdžiu, kodėl priėjęs prie pietinio lango taip atidžia akimis apieškau vakarinę padangę, kodėl baimė kausto sielą lyg baiminantis, kad neprasidėtų atominis karas. Tik tyliai, negirdimai sukrutėjo lūpos:
- Aššštišššššš! Kad jus kur!.. Jūs gi nežinote, kaip, kokiomis aplinkybėmis ir kada šis rėksnys su vėliavėle pas mane atsiradęs.
                                 (Bus daugiau)