(Mintys aktoriaus Vytauto Grigolio (1951.03.07-2006.04.11) sodyboje.
Labanoro giria, Serlediškės)  

Aš vėl čionai, kur pasakas paparčiai seka,
Jauni beržai šakelėm eglėm moja,
Šermukšnių kekės mažomis ugnelėm dega,
Aistra gyvenimui jų uogos raudonuoja.

- Jis čia, - viksvų nulinkusios šluotelės šnara.
- Jis čia, - joms pritaria kraujažolė liūdna.
Dar nieko nematau, tik pajuntu - taip gera
Lyg pasitiktų aktorius jo veido šypsena.

Liečiu gonkelių medį, o jis toks šiltas,
Gal tai ne medis, tik šiaip kieta ranka,
Kur baigias pieva, žaliuoja pušų šilkas,
Gražiausia scenos uždanga, šįkart gyva.

Sustoju ir klausaus - su kuo ten vėjas šnekas?
Ne, ne su manim, kažką jis sako tau,
Galbūt, kad toliuos sparnuotas žirgas žvengia,
O aš, atvykėlis, tave tiktai trukdau.

Žvelgiu į kiemą, žalią namo stogą,
Ant stiebo plaikstosi trispalvė iškelta,
O man atrodo, kad būtinai iš sodo
Išeis ir Vytautas su ištiesta ranka.  

Gyvenimo vertė nuo metų nepriklauso,
Darbams ir atminčiai pakanka tik širdies,
Tik talento, kurį barstei taip gausiai,
Tavim tikėjusiems, mylėjusiems visiems.

Čia taip dabar gražu, žinau, tu tartum ačiū
Brangiausioms rankoms, kurias nekart glaudei,
Geriems žmonėms, žvaigždėms, kur šviečia naktį,
Vienoj iš jų mums gyvas palikai.