Dar vakar užgulė tyla. Gal nuo savęs, gal nuo gyvenimo –
Ėjau aš pro tuščias gatves barstydamas po saują nerimą.
Išmėčiau sankryžų kampuos, seniai kas būta ar svajota:
Tesurenka – kam Dievas leis, tepaima – jei Dievas duoda.

Kaštonai ant asfalto šaipės ir painiojosi vis po kojom,
Aš klounas su karūna ar beprotis iš paveikslo Gojos?
Kaip nusibodo mano žemėje vaizdai – gal žvelgt į viršų?
Bet juk rudens dangaus spalvos aš niekada nebeužmiršiu,

Nes jei padangė nupilkėjus, tai debesys lietaus vėl kaupias...
Man jau pakanka ką turėjau – netilps į saują naujas kaupas.
Tačiau jaučiu (o gal žinau?) – net rudenį nebūna pilka.
Ir pažvelgiu aukštyn – aure – prie horizonto blyksi šilkas!

Jei bus lietus? Lai kris lašai – prakalbina jie medžio lapą,
Upeliais sprogsta burbulai, namų stogai iš juoko dreba
Ir blizga, blizga nuprausti. O jei dar saulė – auksu tviska.
Atrodo – tylą pamiršau. Ir pilką spalvą. Vakar – viską.
.................................................................................................

Dabar tyla, slogi tyla, girdžiu, kažką man švelniai sako.
Dabar spalva, pilka spalva, nušvinta rodydama taką...