Tavo lūpos man primena liūdesį
Naktyje žvaigždėmis prabudusį.
O mėnulio glostančios rankos
Tartum sako man – neužtenka.

Neužtenka nakties, nes iš lėto
Aušta rytas virš miško išlietas.
Ir praėjo tos mūsų minutės,
Kai išlijo lietus, vėjas pūtė.

Nereikėjo mums saulės, juk skrido
Dvi kometos. Šviesa jų pasklido.
Bet nukrito jos greitai.Užgeso
Mūsų širdys išgėrusios rasą,

Tą, kuri atspindėjo likimą
Ir nakties aistros šauksmą.Užkimęs
Rytas praplėšė nuodėmės skarą
Ir raudoniu nuspalvino žarą...
.........................................................

Tavo lūpos man primena liūdesį
Naktyje žvaigždėmis prabudusį.
Pasiilgstu aš glostančių rankų
Ir nakties, tos kurios neužtenka...