Lucilijau, (...) neprarask nė valandos

Ir vėl ant mano lūpų šypsena -
Ką reiškia – NEPRARASK?
Na taip! Aš ne Lucilijus esu,
Bet žodžiai tavo
Vis dėlto  ir – man.
Netyli amžiai, kai juose Žmogus.
Tavasis ypatingai aukštas.
Iš jo ir Kristus pažvelgė į mus,
Kai aš dar neatėjęs čia
Ir mano rašalas kaip nežinia
Po ateities dausas palietas.
Girdi? Čia ATEITĮ miniu,
Tą, buvusią,
Kuomet be kryžiaus ji,
Bet su manim, ateinančiu prie jo.
Pasveikinau gimtadieniu ir DABARTIS
Kaip  Noę potvynis
Užliejo Šklėriuose mane.
O tu štai - „neprarask nė valandos“
O kaip prarast, bičiuli, ją,
Jeigu joje esi?
Daugkart kartojau sau,
Nedrįsdamas tai pasakyt viešai:
Į laiką mes tvirčiau įaugę šaknimis,
Negu į žemę kad -
Jis, kuo ir kaip bei kur bebūtum,
Mūsų nepaliks
Ir gali būti,
Jog visatoje nėra daugiau – mažiau,
Jau begalybės ateityj kažkuo buvau
Nes niekur gi nebūdamas,
Ateiti negalėjau.

Jaučiu, kad juokiasi mane tokį pamatę žmonės,
Bet atsigavę juk supras,
Kad juokiasi jie iš savęs
O aš jau nemokėsiu nežinoti–
Kad ir žmogaus būtovė
Kurioj buvai, yra ir būti ketini.
It amžinybė susigėrusi laike..

Na, ko tyli. Sakyk, kaip jau ne kartą:
“Tu, Pranai, senas,
Aš - Lucijus Seneka“...
Bet argi ne  gražu?