Jis išgelbės rytoj
Rugsėjo 1-ąją aš būnu jausmingas. Nežinau kodėl. Gal dėl vaikystės prisiminimų, kurių dėka vėl užuodžiu mokyklą. Gal todėl, kad vasara baigėsi, o žiemai dar nesu pasiruošęs.
Patraukiau į barą. Padavėjos net ir po vakarykščio mano pasirodymo buvo malonios. Šviesiaplaukė, regis, netgi nuoširdžiai nusišypsojo... Pagalvojau, kad reikia užsisakyti kavos. Vis dėlto paprašiau atnešti alaus.
Gurkšnojau aš savo alutį, žiūrėjau pro langelį į darbo liaudį, zujantį šaligatviais ir pamažu ėmiau gainioti pačias įvairiausias mintis. Kaip tik tada prie mano staliuko prisėdo barzdočius. Šįkart bare jo nepastebėjau, nors įėjęs, kaip ir visada, apsidairiau. Nespėjau dorai nustebti, kai staiga šalia prisėdo ir ilgaplaukis. Kągi, pakėliau bokalą ir ištariau:
- Būkit palaiminti, bičiuliai mano.
- Ir tu, drauguži, ir tu, - barkštelėjo savo bokalu į manąjį barzdočius, - kaip šiąnakt miegojai? Gal jau geriau?
- Košmarai jau galvos nebeplėšė? Ką? – Čia pat draugą papildė ilgaplaukis.
Tikriausiai kažkaip keistai išsiviepiau po šių klausimų, nes abu, įsmeigę akis tiesiai į mane, netrukus sukrizeno. Aš pakračiau galvą ir burbtelėjau:
- Ne. Miegojau normaliai.
- O, tada tu tikrai palaimintasis, žmogau, – ryžtingai tarė ilgaplaukis, taisydamas savo šukuoseną ir pridūrė, - va aš tai šiąnakt sapnavau žmones be galvų. Jie lyg ir nieko baisaus man nedarė, bet patikėk, žiauru buvo tokį sapną sapnuoti...
- Suprantu... – Tarstelėjau ir jau ketinau kažką moksliško pasakyti, kai barzdočius ėmėsi to, ką išties neblogai mokėjo.
- Oi, vyručiai, - garsiai, ant viso baro nusikvatojo jis, - oi, vyručiai vyručiai... Žinot, ko jums reikia? Būtinų būtiniausiai, kaip sakoma.
Palaukė minutėlę, o tada paleido liežuvį į darbą:
- Ogi pasakos. Prieš miegą, prieš mirtį ar prieš kitą alaus bokalą. Ne taip ir svarbu. Svarbu pasaka, brolyčiai. Taigi, klausykitės. Tik atidžiai. Sutarėm? Įsivaizduokit - matome miestelio salę. Pilną žiūrovų. Padaliname ją į dvi dalis: devyniasdešimt devynis procentus ir vieną procentą. Tada devyniasdešimt devynis procentus padaliname į tris dalis. Nebūtinai lygias. Visų trijų dalių žiūrovai turi vieną bendrą savybę – jie beveik visada sėdi tik tam tikroje salės dalyje. Vieni – priekyje, kiti – gale, treti – per vidurį.
Prasideda vadinimas. Pirmosiose eilėse sėdintys žmonės elgiasi solidžiai. Per daug neploja, kad atrodytų visko matę, šiek tiek pasišypso „kam reikia“. Gale sėdintieji garsiai išreiškia savo „autoritetingą“ nuomonę apie spektaklį, užsiima savo prasmės darbeliais ir jaučiasi saugūs – už jų nugaros yra tik siena. Vidurinėje salės dalyje sėdintys žmonės stebi vaidinimą, kartkartėmis į jį sureaguoja, aptaria sėdinčius priekyje ir už nugaros.
Staiga salėje pasirodo trys liūtai. Kadangi visi žiūrovai atėjo ne į cirką, greitai nusprendžia ko reikia imtis – pasileidžia bėgti link išėjimo. Susidaro spūstis, kurioje mirtinai užtrypiami aštuoni žiūrovai. Šeši iš jų prieš minutėlę dar sėdėjo salės viduryje, bet dabar priekinės eilės taip skuodė nuo liūtų (gal žvėrių karalių kvapą jie užuodė geriausiai?), kad gležnos vidutinybių kaukolės po jų brangiais batais buvo ne tokios ir svarbios. Tuo tarpu salės gale sėdėjusieji visada būna arčiausiai išėjimo ir pro siauras duris jie nori išlįsti pirmieji. Vis dėlto miršta ir po vieną iš priekinių bei galinių eilių. Visada yra tikimybė paslysti net ir su „Armani“ batais ar ant prispjaudytų saulėgražų.
Dabar pasakaitėje pradeda veikti ir tas vienas procentas žiūrovų, apie kuriuos kalbėjome pradžioje. Šis vienas procentėlis žiūrovų įvertina situaciją: pirma - salėje yra liūtai. Antra - „žolės“ nerūkau, todėl jie tikriausiai yra tikri. Ir galiausiai trečia - žmonės toliau kaip foje niekur nenubėgs, nes renginio organizatoriai nenori, kad kas nors be bilieto pamatytų vaidinimą ir duris užrakina patikimai, o durininku miestelyje dirba „pigiausias samdinio variantas“ Benas... Tačiau net ir jis „jaučia savo vertę“ ir vykstant vaidinimui „be reikalo nedirba“, kas mūsų kalboje reiškia „prie durų nebudi ir toms dvejoms valandėlėms su raktais kišenėje išeina pasišnekučiuoti su kolega Viktoru iš Bibliotekos. Žinoma, šnekučiuojasi jiedu prie alaus, ramiausioje miestelio vietoje - bibliotekos budėtojo kambarėlyje“.
Taigi, vienas procentėlis situaciją įvertina greitai ir vienareikšmiškai – spūstis iš salės persimes į foje, tada žmones ištiks dar didesnė isterija. Aukų skaičius augs. Todėl būtina imtis veiksmų.
Kaip ten bebūtų, šis vienas procentas žmonių taip pat sudarytas iš skirtingų dalių. Devyniasdešim devynių procentų ir vieno procento. Devyniasdešimt devyni procentai iš jų yra don kichotai. Jų širdys kilnios, o galva kiaura. Arba kojos švininės. Arba rankos medinės. Todėl jie puola gelbėti minią ir pakeliui krinta negyvi. Kas liūto nasruose, kas nuo per didelio greičio atsimuša į sieną, kas nuo kolegos lenktinio peiliuko, kuriuo anas mosikuojas prieš žvėrių karalių.
Galiausiai iš vieno procentėlio išnyra vienas procentas. Šviesios galvos žmogus. Na, jis yra mūsų pasakaitėje, nes mes ir vėl mėgstame laimingą pabaigą. Nors statistiškai miestelio, o ne didžiulėje miesto salėje jo galėtų ir nebūti.
Taigi, didvyris antruoju akimirksniu (pirmuoju akimirksniu jis dar buvo užsiėmęs situacijos įvertinimu) spurdančioje minioje susiranda vieną poną iš pirmosios eilės ir atima iš jo pistoletą. Tačiau čia džiaugtis dar anksti – tas pistoletas sentimentaliam ponui tik primena Afganistane žuvusį sūnų, todėl nuolat nešiojasi su savimi. Tuščią. Tada minioje surandamas antras ponaitis – triukšmadarys iš galo, šešiolikoje kišenių kelnėse turintis įvairiausių dalykėlių, tarp kurių yra ir trys kulkos, kurias nugvelbė iš policininko tėvo, kad galėtų pasimaivyti prieš kiemo draugus.
Štai, dabar didvyris skuodžia atgal į salę. Pakeliui „pasiskolindamas“ akinius iš salės viduryje sėdėjusio žmogelio (jam šie akiniai tiesiog būtini kaip trumparegiui, kad taikliai šaudytų arba galimas ir moralas – kiekvienas mūsų turi kažką panašaus su didvyriais, o pastarieji irgi turi ir trūkumų).
Kol dar ne vėlu (o „vėlu visiems“ gali būti tik dėl pačių žmonių, nes net ir alkaniausias Afrikos liūtų trejetukas pasitenkintų paskerdęs kelioliką žmonių, o ne kelis šimtus), didvyris grįžta. Primerkia akį ir taiklia ranka triskart iššauna. Liūtai krinta negyvi.
Tiesą pasakius, barzdočius savo pasakaitę išpyškino tarsi koks teatro aktorius. Todėl aš su žmogumi hipiu likau sėdėti vietoje, o vaizdai iš istorijos vis bėgo prieš akis. Visgi pirmasis šioje situacijoje atsikvošėjo ilgaplaukis:
- O kas buvo po to?
Barzdočius padarė pauzelę, o tada tarstelėjo „Gal kada nors. Prie kito alaus bokalo“ ir išėjo.
- Žinai, žmogau, - uždėjo ranką man ant peties ilgaplaukis, - o aš tuos devyniasdešimt devynis procentus palyginčiau su emigrantais. Ir su tokiais, kurie vis galvoja, kad į platesnius vandenis plaukia.
Pasakė ir nuskuodė paskui draugą. Netoli – mačiau juos pro langelį kieme rūkančius. Linksėjo pakaitomis. Lingavo... Kartą apsikabino. Po to ilgai skeryčiavosi. O aš likau toliau lėtai gurkšnoti savo alų ir galvoti apie išgirstą istoriją...