(Visiems Lietuvos vaikams  emigrantams)

Kai tu išgirsi savo žemės šauksmą,
Laisvai padangei negandos grūmos,
Pareik, sūnau, per vandenis parplauki
Paguost gimtinės kadaise paliktos.

Juk nesvarbu, kur duona soti auga,
Gal ir gyvent kitur yra šilčiau,
Kiekvienas paukštis savo lizdą saugo,
Namuos kiekvienas jaučiasi tvirčiau.

Pareik, sūnau, nežiūrint metų laiko,
Pareiki pievomis pakąstomis šalnų,
Pareik pavasarį, žibuoklėm puošiant šlaitą,
Pareiki rudenio nuauksintu  taku.

Gali į kelią didelį išeiti,
Gali kelionėje užtrukt ilgai ilgai,
Tik negali savos širdies pakeisti,
Kurią iš motinos širdies gavai.

Juk nesvarbu, kiek laiko bus praėję,
Ir kas sugrįžtantį kartu lydės,
Žili tėvai, plačiai duris atvėrę,
Visus priims, su ašarom apglėbs.

Pareik, sūnau, nežiūrint metų laiko,
Pareiki pievomis pakąstomis šalnų,
Pareik pavasarį, žibuoklėm puošiant šlaitą,
Pareiki rudenio nuauksintu taku.