Kai traukinys nestoja ten, kur nori,
Kuomet pro šalį pralekia vaizdai –
Tu supranti, jog saldų bitės korį
Ragaut galėjo jau kiti. Ir tai

Tave supykdo. O pavydo bangos
Nuplukdo prie stačių krantų.
Bet vėl likimas paima už rankos –
Ramina – būk, dar būk, kantrus.

Na, taip... Pabūsiu – nusileidžiu.
Manau, jog net ne paskutinį kartą.
Net samurajus tardamas: „Meijj jidai“
Jau negalando savo kardo.
.........................................................

Tik ne japonas aš.
Ir sakura – ne mano žiedas.
O ratai rieda, rieda, rieda...
Pilni laukai ramunių pakeliui man moja.
Jos kvepia medumi, net laimę buria.
Bet paširdžiuose kažkas giliai vis duria.
Nes... traukinys važiuoja ir nestoja...