Žinai, sūnau, aš daug ko nekalbėjau
Gal man pritrūko laiko tai sakyt...
Nebūk, koks esu aš, – lyg pamušalas vėjo,
Nes vėjas... Jis temoka tik lapus draskyt.

Dar išverčia jėga silpniausią medį
Ar galvą apsuka, tuomet, kai ji ir taip apsvaigus.
Supurto, susuka didžiulį dulkių kraterį,
Ir nupučia pūkus nuo stogo kraigo.

Tai tik žaidimas, tai tik vėjo šuorai –
Juk jis negali .būt be judesio..
Tu, pažiūrėk – giedra ir tyras oras...
Ar ne ramu matyt prie klevo drebulę prigludusią?

Būk, medis, būk, granitas, būk, vanduo...
Netgi tėkmė pajunta savo kryptį.
Žinai, sūnau, ateis ir tau klaikus ruduo
Ir tu norėsi jau ne vėju likti...
........................................................

Nes  vieną dieną
Tu suprasi – vėjas atsimuš į medį, vandenį ar sieną
Ir pasijaus bejėgis.
Nors tai kol kas man tėra niekis.
Bet tik kol kas...