Ties riba horizonto debesų anagramos
upėm teka į dangų,
ir šešėliai klevų išsitiesia be formų,
per aukšti, kad galėtum įlipti,
jų sula netekės, nes neskauda,
surūdijus viela jau į medį įaugus.

Laikas tampa strėle, kai nenori
skaičiuoti minučių,
tačiau būna dienų, jei galėtum - pasmaugtum,
uždarytum į kitą veidrodžio pusę,
kad negrįžtų atgal,
kur sustojome vakar.

Į gelmes atminties jau daugiau
Atlantidos neskęsta,
išlieka legendos, akmeny ištašytos,
medžiai vasaras savo į žievę užrašo,
mes tiek visko per daug
giliai pridedam širdį.