Bijo, oi, bijo pelytė mažulytė
Po lietaus išvaikščiotą žolę braidyti.
O čia iš dangaus nusileido gelsvas lapas,
Pataikė į noselę - ūsai sušlapo.

Gal man rengtis paltą, skarą užsirišti?
Tai gal į lysvę tarp morkų sugrįžti?
Manęs laukia gėrybių pilnas urvelis.
Šiltai slėpsiuos ir lapais šlapiais nelis.

Kol pelytė sau raitė svajonėlę,
Ne nuo vėjo klevo lapai sučežėjo.
Auseles pastačius, pakreipus ūsą
Pilkoji baisiai drebėdama sukluso.

Katinas rainas ėmė akim žybsėti,
Pelytė stvėrė lapą kaip skėtį.
Iš nuostabos rainiukui lūpa atvėpo
Per neatsargumą paliko be nieko.