Prabėgusį gyvenimo (žmogaus -pr.) tarpsnį valdo mirtis

Renku tave po raidę, po žodelį
Nuo balto lapo
Ir nešu į širdį,
Bet ne todėl, kad pasakyčiau „dėkui“,
O sieloj kelčiau sumaištį ar pyktį;
Renku džiugus, kad neišnykęs,
Nors vos ne vienametis Jėzui Kristui,
Netgi manau-
Galėjęs Dievas ir tave paimt į sūnus,
Nes šiaip ar taip -
Man iki šiol nesi numiręs.
Todėl ir ši kalba tokia -
Užkliuvo pasakyti žodžiai:
Esą, mes klystam, laukdami mirties,
Nes ji čia pat
Ir visuomet kartu -
Kiekvieną dieną mirštame  
Sekundė po sekundės.

Du tūkstantmečiai jau praėjo, o sakau:
Man iki šiol nesi numiręs -
O jeigu taip -
Tai mirtį gal ne taip suprantam -
Ir po mirties numirėliai gyvi.
Jei net paveikslų nematyčiau,
Vis tiek žiūrėčiau žmogui į akis,
Vadindamas jį Luciju Seneka

Ir būk!
Mirties neištiktas Žmogau,
Kuriam net prisikelti nereikėjo.
Mes keičiamės
Ir keisimės kasdieną iki tol,
Kol laikas visakur
Po būtį vaikštinėja.