Liūdžiu, kad uždegti seniai negaliu
Tavajame žvilgsny žvaigždės vakarinės.
Pridenkim nemeilę tylos vualiu -
Kam skamba varpai, ne kiekvienas sužino.

Kai virtinės pilkos vienodų dienų
Maldos nesutvėrusios krinta į niekur,
Svarstau, ką budėjimu savo ginu -
Juk žvilgsnis tavasis iš laimės nedrėko?

Laukimas, suvokiant, kad nieks neateis,
Ar skirias labai nuo myriop pasmerkimo?
Jei jausčiaus kalta, paprašyčiau atleist,
Dėl to, kad vienatvę iš santuokos imam.

Pasiverčiu rankšluosčiu baltu, švariu,
Apgobiu tave tartum šiltas apsiaustas,
Tik ašara, virtusi varpo variu,
Ne tau skelbia liūdesį mano ir skausmą.