Kokios darganos! Lietūs ir lietūs…
Nebegalima nosies iškišt.
Kad saulutė pašviestų, norėtųs,
Pro rūsčias debesėlių akis.

Paukščių giesmės už lango nutilo.
Tik nušiurusių žvirblių būrys,
Susispietęs arčiau prie klojimo,
Dairos grūdą sulytą išvyst.

Beržo šakos siūruoja kasdieną,
Turbūt meldžia ir jos šilumos,
Vėjų čaižomą baltą kamieną
Samanėlėmis stengias užklot.

Ar matai, vasarėle, kas liko
Iš saulėtųjų tavo dienų,
Gėlėmis apkaišyto vainiko,
Smėlio tako, pakrančių žalių?

- Paskubėki, greičiau, močiutėle!
Jau už durų kalena šiaurys.
- Nesisielok, mažiuk, balandėlė
Mūsų laišką tikrai pristatys.