Pripili sau tarp lūpų vėjų,
Čia tyla vieną dieną tapo tikėjimu.
Tądien supratai, kad šneki tik
Pirmais žodžių skiemenimis,
Likusieji užsideda žvynų kaukę
Ir kaukia taip,
Kad šmėklos nusigriaužia visus
Penkiasdešimt pirštų.
Apsiseilėjusi geležimi
Mėgini susitapatint su bėgiais,
Lyg katė prie šeimininko glaudiesi,
O murkia Tavo drebanti siela.
Čia, pašonėje, linguoja kadagiai,
Verbų Sekmadienį neparišti
Raudonais siūlais,
Ir nejoja senolės asilaičiais į šventoves.
Čia išsivėpusios balos tiesias į Dievą,
O angelai išpila pamazgas.
Tarp akmenų išsirango melodija –
Kaip gyvatė stebuklinga pupa,
Linksniuojanti devintą debesį iš kairės.
Čia Tavo tyla – šeimininkė,
Nebelaisva nuo nieko.