6 val. iki susitikimo su visa mokyklos bendruomene, o aš dar visai nenusiteikus miegui. Visiškas disbalansas. Štai kodėl mums reikia grįžti į mokyklą...

Durų varstymas

O taip, ir vėl rugsėjis. 12-tąjį kartą... Ir vėl viskas iš pradžių, tik stipriai kitaip. Man paskutinė rugsėjo 1-oji vidurinėj, pirmoji A.Ramanausko-Vanago mokyklai užsitarnavus gimnazijos vardą. Džiugu, kad baigsim jau skambų pavadinimą turinčią mokyklą, gimnaziją. Džiugu ir tai, kad 12-ta klasė negaili visiems abiturientams didžių, jau tapusių svarbesniomis ir už religines, švenčių. Rugsėjo 1-oji (na gerai, ne šventė, bet alkoholio draudimas juk švęsti nedraudžia), naujokų krikštynos (smagiausia, žinoma, krikštytojams, t.y. mums!), šimtadienis, paskutinis skambutis, didžiausia šventė, kokia tik gali būti moksleiviui, - EGZAMINAI (!) ir jau po visko - išleistuvės... Jaučiu, užuodžiu, jog bus ką išgyventi.
Laiminga esu ir dėl to, kad jau tuoj tuoj atsivers nauji horizontai. Galbūt pasirodys keista, bet 12 metų mokykloje aš įsivaizduoju kaip didelį namą su mažomis durimis „įėjimas“, ilgu ilgu koridoriumi, kuriame sienos nudažytos įvairiai – kai kur geltonai, tolėliau ryškia oranžine, primenančia kelininkų atšvaitus, o kai kur ne tik sienos, bet ir grindys, lubos pamišėliškai juodos spalvos, ir, galų gale, matau dideles ir spalvotas lyg gėlėtas hipių furgonėlis duris, suprask - žinių, idėjų, mokslo, bendravimo, pasiekimų, saldžių pergalių, deja, bet retkarčiais ir skaudžių pralaimėjimų visuma. Tuoj tas duris teks praverti ir man. Norėčiau, kad už durų kiekvienas rastų tai, ko siekė, ir gautų naudos proporcingai tiek, kiek dirbo. Panašu į loteriją, kai turi nutrinti pažymėtus laukelius ir ieškoti trijų aukso puodų, kitokiu atveju – bandyk dar kartą. Gaila, bet skirtingai nei loterijose mokyklos nebepakartosi. Todėl Sėkmė mums tampa aukso vertės. Laimingi tie, kuriems pasiseka. O sėkmės mums reikia, ypač pavasarį.
Žinau, rytoj eisiu į mokyklą su šypsena veide, tačiau kažkur giliai kirbės mintis – visgi neramu. Neramu dėl daugybės priežasčių. Baugina ta laiko stoka, o jo, žinom, trūko ir truks, visi galim patvirtinti – laiko darbui atlikti viena naktim visuomet per mažai. Sunerimstu prisiminus jau praėjusius mokslo metus, kuomet kartais ir 4 val. nakties miego tapdavo Poilsiu iš didžiosios P. Nuoširdžiai nelaukiu pirmųjų pamokų ir to baisaus žodžio, kurį išgirsime, duodu galvą nukirst, iš kiekvieno pedagogo lūpų - EGZAMINAI. Taip, tiesa, tai skambus žodis, tačiau abiturientams, visus metus girdintiems šį žodį kaip pagrindinę sąvoką kiekvienoje pamokoje, pavasarį šis žodis pradeda kelti paniką ir nuo to gerai pasiruoši egzaminams nė kiek nelengviau. O aš egzaminų nebijau. Bijau nuvilt tuos, kurie manim tiki ir tikisi daug. Bet visgi, labiausiai bijau nuvilt save.

„Art ir melstis, art ir melstis!\\\" (V.Skroblas)

Sakyčiau velniškai taiklus abiturientų veiklos įvardinimas. Ne paslaptis, jog norint gerai išlaikyti egzaminus, reikia pasistengti, jau nebeužteks, kaip kad darėm 7-oj klasėj, paskaityti per pertrauką prieš kontrolinį. Tenka mažiau ar daugiau, bet arti. Iki skausmo gaila tų, kurie nori, daro ir siekia, bet sėkmė nuo jų nusisuka tada, kai jos labiausiai reikia. Paradoksalu, bet realu. Tačiau juk būna tokių, kuriems pasiseka, tiesa? Sako, kad sėkmei reikia maldos. Tai gal jie meldžiasi? O ką daryt man, jeigu aš melstis nemėgstu ir nemoku..?
Sako „lenk medį, kol jaunas\\\", bet mokytis juk niekada nevėlu. Manau, visos mūsų laimės paslaptys slypi užimtume, o galimybės - užsibrėžtume. Nors giliai viduje kažkas neleidžia nusiraminti, bet aš laukiu paskutiniųjų metų mokykloje, o dar labiau naujų žinių, istorijos pamokų, lietuvių kalbos mokytojos perliukų, diskusijų prancūzų kalbos klasėje, matematikos „kosminių“ uždavinių, su dideliu nekantrumu laukiu anglų kalbos pamokų, kur laikas ištirpsta, pamoka trunka bene 2 valandas, o prieš istorijos kontrolinį ta pamoka tampa ištisomis 45 minutėmis, kurios dar gali tave išgelbėti, ir geriausių pasaulyje E.G. pamokų su kartais net per daug tikroviškomis inscenizacijomis. Labiau už viską noriu pertraukų jaukiausioje miesto vietoje, taip taip, ten pat, kur visada – miesto parke ant suolelio, prie fontano. Mokymosi įstaigą turėtume suprasti kaip Gyvenimo Mokyklą, iš kurios galima imti viską, nes tam, kuris ima, ji duoda daug, o ne teoretikos prikimštą karcerį. Mokykla tai ne tik mokytojai, klasės, pamokos ir skanios bandelės su kmynų arbata. Be abejo, jog tai ir bendravimas, iššūkiai, renginiai, draugai, o gal tik pakeleiviai, pirmoji meilė. Pasiilgstu mokyklos gyvenimo. Pasiilgsiu ir vėliau.
Todėl rytoj aš tvirtai dėsiu koją ant A. Ramanausko-Vanago gimnazijos laipto, šypsosiuosi visiems ir pasakysiu sau - lengva nebus, bet verta.

Laikrodis suskubo skaičiuoti minutes, aš išjungiu rankinį stabdį, režimą „atostogos“ pakeičiu į „darbas“ ir jungiu pirmą pavarą. Abiturientai, nelinkėsiu nieko, tiesiog pacituosiu V.I. Leniną: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“ O kas mokat, dėl viso pikto, pasimelskit.