P.S eiliuotai
...ir tyla turi klausą, spalvą...
Įsiklausykime.
Pageltusiais rugsėjo lapais bumbsintys kaštonai šnabžda:
Nukrisime į rasą
Voratinkliuose – mes, spygliais erškėtrožių sudžiūvę –
it medgraužiai galandantys kirvius, ne plunksnas.
Muzikaliai nesutepti suvirpa durų vyriai:
Tu išeini?
Palieku stoviniuoti ten, kur niekad nestovėjau:
tarp skersvėjų,
rudenio ribos,
arimų...
Atleiskit man, už mano atvirumą:
Saulėgrąžos spalvų dėmė dar nesubrendo.
Be reikalo pažadinau rugsėjo spalvą –
dangaus skliaute sužvango debesies skeveldra.
Lyg būtų ne sprogimas, o tik tylus begarsis spjūvis
į mano nepasaldintą iš ryto kavą.
...tyla sugers ne vien tik garsą – vienintelę paguodos karalystę.
Be potekstės išskaitanti mintis,
tą ką turėtume šiandien sau pasakyti.
Tik kurčias, nebylus apnuogintas ne tavo, mano stabas
neatkartos kas buvo vakar,
o rytoj...
Šiandieną mūsų norai skęsta žodžiuose, darbuos.
Užlaužiame rankas ir nekeliame jų į dangų,
nes mūsų Dievas jau seniai apleido.
Kas Jam svarbu, o mums – be kainos –
kaip duonos kepalas įmintas kojomis į žemę.
Tik negaliu ramiai praeit pro šalį abejingas, akys dega.
Pakeliu ir pabučiuoju ją, kaip savo motiną, ar tėvą,
kurie per visą savo amžių dirbo,
laukė,
kentė,
tiki...
Bet pergamentas baigėsi, nebeturiu nei ką pridurti,
kai skamba rudenio varpeliai
-
Šventė.