Upėj gyveno lašas
tyras, skaidrus, toks keistas.
Jis saulutės paprašė,
kad paskraidyt jam leistų.

Saulė glostė netrukus
upelį sraunų, gilų
ir maži lašeliukai
į dangų pakilo.

Lekia, džiaugiasi rytu,
mato proskynoj miško
žemuogėlės nuvyto.
Jų palaistyt nutiško.

Uogos galvas pakėlė.
Rinkit pilnas rieškučias!
Sultys ne vandenėlis
valgant kvepės vaikučiams.