Gimiau iš liūdesio tylos,
Ir tavo užmaršties painiųjų labirintų.
Ir  augau šviesoje tamsos,
Kurią tik aš ir mano naktys matė.

Su vėju ištariau žodžius,
Kurių daugiau jau niekas negirdėjo,
Su saule palikau namus,
Nors jų seniai jau neturėjau.

Ir tik pasiekęs jūros amžinybę,
Aš išplaukiau svajotos laisvės laiveliu,
Kol vakaras, lyg tyčia nelauktai užklydęs,
Nusijuokė šiurpiu pamišėlio juoku.