Rausvos uogos šermukšnių
tarsi komplimentai,
preliudija ilgo, lietingo rudens,
ryškios dienos anapilin lekia,
kai naktis tamsų gaubtą
nuleidžia ant žemės,
mintys verda bedugnėj
tirpintą metalą.

Atrodo, jau nieko nebus ir nebuvo,
nei karščių, nei vėtrų,
nei žvaigždžių lietaus,
tyliai teka letargan įmigusi upė,
ir žaibas, dangaus kalavijas,
nurimo po škvalo,
miške verkia pušys
nulaužtos per pusę.

Netikras ramybės dvelkimas,
orientaciją saulė jei keičia,
viskas griūva
lyg kortų namelis,
lieka kvapas nutolstančio aido,
ir pritvinkusios ilgesiu dienos
gulas kaip malkos
ant stalo.