Jei tuščią aukų dėžutę pripildo šventi geradariai,
Tai reiškia, kad grįžo Dievas į tavo apleistus namus,
Kad versmės galingų jėgų mintis surambėjusias aria
Ir tu jau esi atsakingas, ar derlius pakankamas bus.

Juk tavo žaizdotus pečius apdangstė tvarsčiai dosnumo
Ir vabzdžio gyvenimas menkas kažkam pasirodė svarbus.
Kiek priekaištų gimsta širdy, kad nieko neveikdamas tūnai,
Kažkas kai apsiėmė nešti iš gailesčio tavo vargus.

Išsitiesia sielos ašis nuo svorio gyvenimo linkus,
Vilties ir tikėjimo erdvės augina vėl sielos sparnus.
Iš tavo delnų moneta įkrinta į atkištą indą -
Dosnumas neturi sustoti, kažkam jis neleidžia pražūt.

Ir tu pamatai, kad pluta dalinama ima gausėti,
Kad noras suvienyti gentį svarbiau, nei sukrauti turtus.
Į jau supurentas mintis pats laikas idėją pasėti
Ir darbas šventų geradarių lai niekad nepabaigtas bus.