Išnyko lyriška mintis nuo vaišių stalo amžinai,
Pradingo laiko sūkury, paliko mus vienus.
Dangaus rasa nuspalvino emocijas juodai
Ir kerinčia alyvine spalva jausmus.

Pajuodęs stalas su atspalvio alyvinio kėde
Stovėjo lauko vidury.
Pratęsęs žvilgsnį juk matai javų upes?
Kodel manęs šįvakar neregi?

Tikrai negrįš  namo lyriškai nuspalvinta mintis,
Staiga išnykus - apie tai svajojau jau senai.
Mintis su lyriškų spalvų gama..
Žmogau, iš tikro tai tik vizijos naktis,
Nes laiko sūkury pradingus amžinai,
Visvien ji amžinai gyva..