Meilė (6-7-8)
(6)
Tylą rudenio, gaudžiantį vėją
ir apspangusią tylą namuos...
Tu randi savyje ką sudėjai
į kerteles savos šilumos.
Glaudi tyliai nuotrauką seną,
taip aptrintą – veidų nematyt.
Karščio bangos tolyn tave gena,
mano meile, ką tau atsakyt?
Pradundėjo, praskrido tie metai
Taip įkaitę nuo meilės tavos.
Užsisuko it sraunūs verpetai,
Užsisuko, negrįš atgalios...
Teks ištarti „sudie“ tau, brangioji,
išlydėti keliu tolimuoju.
(7)
Teks ištarti „sudie“ tau, brangioji,
išlydėti tave tuo keliu...
Aš palydžiu tave ir galvoju,
kad sutiksiu su puokšte gėlių.
Meilei tinka rožės raudonos,
jos – kaip tavo karšti bučiniai.
Sužydės baltagalviai kaštonai
ir paukšteliai čiulbės vėl linksmai.
Ir laukai bus ramunėm nuberti,
šėls pavasario pūga balta.
Prie šaltinio skubėk atsigerti –
aš ten lauksiu ir būsiu šalia.
Atverti tau keliai vėl į širdį.
Mano meile! Dar kart leisk patirti...
(8)
Atverti tau keliai vėl į širdį.
mano meile, aš laukiu tavęs.
Duok man viltį, vienintelę viltį,
nes kitaip širdis neiškęs
tų bemiegių naktų šešėlių,
ir ryškių tų žaibų audroje.
Ašai vėlei ir vėlei ir vėlei,
meile – šauksiu tave naktyje.
Tu ateisi visai netikėtai,
pasibeldusi tyliai į langą...
aš į širdį priimsiu iš lėto
ir sutiksiu kaip svečią brangų.
Glėbyje aš tavam sužydėjus
aš apsvaigsiu, kai būsi atėjus.