Išsijojam mintis – pasilieka tik gilios,
Tartum riekės ant stalo duonos juodos.
Ir nueinam savy mes daug tūkstančių mylių,
Kol atrandam sau artimus – tuos, kuriuos mylim,
Kurie niekada, niekada neišduos.

Išsidraikę rytai arba išverktos naktys –
Kasdieninė druska gėlam vandeny.
Pasimetę tamsoj bijom šviesą uždegti,
Bet sugirgžda spynoj durų sukamas raktas,
Spindulys saulės – žodžiai : „Kaip gyveni?“.

Ranka ant peties – draugai nenuvylė.  
Žmogus tarp žmonių – netuščia planeta.
Ir vėl eisim kartu mes daug tūkstančių mylių,
Su mumis artimi – visi tie, kuriuos mylim,
Kurie bėdai ištikus būna greta...