Šitaip
Šitaip rankos sunertos
ir kojos ištiestos –
kaip mirusios,
vėlei lyja – lyg tyčia,
ir žvilgsnis paskęsta anapus,
šiąnakt obelys ošia...
taip ošia su vėju pasvirusios,
nuo šakų
(galbūt rankų)
nukrinta vėl atplėštas lapas.
Parašyčiau kaip plyšta,
žinai –
jau visai nebeskauda,
kaip (nu)trūksta,
o aš jau senai nuplėštų nebeieškau,
lapais obelys lyja –
be žodžių,
gal šitaip aprauda
karštį vasaros rudeniui naktį,
kol rytas išbrėkšta.
Parašyčiau dar daug – nesirašo,
o gal...
nebemoku,
krinta lapai tušti nuplėšti –
na ir kam man?
Ar žinai,
kad sode obuoliai –
jie prinoko...
kris rytoj ant pageltusių lapų
atodūsiais –
Amen.