Geltonos rožės
Geltona rožė – man ne vien gėlė,
Ne vien tik augalas margų gėlių daržely,
Kuriam spalvų vaivorykštė ryški
Tau saldų virpulį ir džiaugsmą akim kelia.
Aš nesakau, kad jos labai man gražios.
Tai tik menka tiesa, beveik kaip niekas.
Geltonos rožės - mažytis saulės lašas,
Taip gyvos, šiltos, švelnios, šviesios.
Šiandieną tik minutę jus mačiau,
O akyse stebuklas visą dieną dega,
Žvilgsniu gėrėjausi, sustojęs iš toliau,
Ir sieloj buvo lengva, buvo gera.
Ne, negalėčiau žiedo jų nuskinti
Ir uždaryt tarp sienų keturių,
Tarytum spindulį sugaut ir užrakinti,
Lyg rytmetį užtemdyt šešėliu.
Man visos gėlės gražios, mielos visos,
Tik ji kur kas daugiau už gėlę,
Gal būt, kad puošnus žiedas auksu tviska
Ir mena vasarą, jos karštą smėlį.
Ir tai tik pusė dar tiesos.
Greičiau, jose atgyja šviesiaplaukė,
Kuri prie balzganos pavasario delčios
Mylėt žadėjo, apkabinus laikė.
Geltona rože, šilčiausioji gyvenimo akimirka,
Nevyski dar ilgai, prigluski man prie veido,
Įžiebusi viltis ir primirštų jausmų degimą,
Svajonėje lyg pasakoj naujoj gyventi leidi.