(3)

Negaivina slenkančios dienos,
nėr jėgų į tave man žiūrėt.
Kelia liūdesį kvepiantis šienas...
Raminu – reik iškęst, palūkėt.

Gal sugrįš ta paklydus svajonė,
gal ji vėl ugnimi sužibės...  
O širdis vis išleidžia dejones –
niekas tau jau tikrai nepadės...

Neįkursi užgesusio laužo,
neįmesi jausmų, kad vėl degt.
Tam ugniakure vėjas tik talžo  
Ir duobė, ten gali tu prasmegt.

Slenka dienos, vienodos ir niūrios,
Juodos mintys tau smegenis buria.


(4)

Slenka dienos nuobodžios ir niūrios
ir likimas baudžia tave.
Srūva ašaros vėl tavo sūrios
ir pagalvė šlapia naktyje.

Jau gyvenimas tavo baigtas,
nėr prasmės taip kankinti save.
Bet viltis už siūlelio dar laikos ,
gal sutiksiu tave kelyje.

Meile, meile, tu vėlei klajoji,
Ir žingsniuoji ne tais tu keliais.
Su kiekvienu dūžiu kartoju –
Tu sustok nors rudens vakarais.

Liūdesys ir taip Žemę užkloja,
krinta lapai ir vėjas dainuoja.

(5)

Liūdesys ir taip Žemę užkloja,
lyg  aušros juk dar šitaip toli...
Skrenda paukščiai ir dangų vagoja,
kelias tolimas, tu – taip arti.

Rudeniniai jausmai – priminimai,
Kad buvai tu laiminga kadais...
Dingo meilė, gyvenimas dingo,
Vienui viena ilgais vakarais.

Po namus vieniša tu klajoji
ir voratinklius renki kampuos.
O širdužė taip gailiai dejuoja,
priversta pasakyti – renkuos

Tylą rudenio, gaudžiantį vėją
ir apspangusią tylą. Reikėjo...