Aš niekad, niekad nerašiau
Kad mano dienos išbyrėjo.
Bet juk tu irgi nejutai
Kaip kiaurai košia šiaurės vėjas.

Kokie nevykę pažadai
Kuomet jie gūsiais medžius guldo.
O ar pajausi, ką vartai,
Kai persmelkia šalta pagunda?..

Kur šiluma? O ar ji buvo...
Tik daugtaškiai lyg lapai blaškės
Ir visą tą krituolių krūvą
Šiaurys dar rudenį išdraskė.

Išmėtė juos kiekvieną sau –
Be tikslo ir be jokio ryšio....
O juk ne kartą aš klausiau
Tykių pavasarių sugrįžus –

Žibuoklės skleidės sakiniais
Ir upių ledą akys skaldė,
Išsprogo danguje linai,
Purienos nužydėjo kaltę....
....................................................

Bet ir pavasarį šalna medžius, gėles kasmet vėl kausto.
Ir vėl šiaurys, tas pats šiaurys, namų duris iš lėto varsto....