Šitas jausmas senas kaip Žemė,
kaip žmonių giminė plati.
Vieni jį riekutėmis semia,
Būna, kad prisišaukt negali.

Aš ėjau per gyvenimo kelią,
meilės žodžiai bėgo raiti.
Sulaikyti jų niekas negali
ir praeit, palytėt negali.

Tu krenti į jausmų gilią duobę
ir kapstaisi skaidriam vandeny.
Kyla dumblas. Iš čia jis nuobodžiai
temdo vaizdą akims iš arti.

Jis kaip šydas, kaip rūkas užstoja
tavo širdį, tave užliūliuoja.

(2)

Meilės šydas, kaip rūkas užstoja
ir uždengia tavąsias akis
O tu jai supratingai kartoji –
bus gerai...Lauk...Jinai pasakys...

Bėga metai laimingi kaip dienos,
bėga skuba, pamiršti jas skaičiuot.
Būna, širdį sužeidžia ne vieną
ir palieka tave abejot

šita meile, taip degusią ryškiai
ir jausmais taip purentais stropiai.
Skaisti saulė tau šviečia blyškiai,
susivėlę vėjo plaukai...

Negaivina slenkančios dienos,
nėr jėgų. O nakty mėnesiena...