Tūkstantis ir vieną pilnatį
Sekiau tau pasakas,
Mylavau, kviečiau
Sapnų dievaičiu sūpuotis
Naktyje...
O tu išeidavai ryte
Arti laukų,
Pamiršęs net vardą, šlovinai
Dieną, lytėjai
Saulės nubučiuotą šypseną,
Sūpavai ant rankų,
Prisiminęs lyg per miglą,
Kvietei prisėsti šalia...
Ne mane... O vakarui
Nurengus jos rūbus,
Vėl grįždavai į mano
Glėbį... šypsojaisi
Jos lūpomis, mano
Duoną brandindamas jai...