(tęsinys)

Kalbinu spalvas. Jos nemoka pykti, nesugeba įsižeisti.

Galbūt esu grubus, bet teisingas.
Tiesiai ant gruntuotos drobės išspaudžiu skaisčiai raudonus dažus ir primygtinai klausiu:
Ar Tau skauda?

Riebi, faktūrinė forma ir spalva, žinoma, nieko neatsako, tačiau
įkyriai žiūrėdamas į ją, dar kartą pakartoju:
Ar (Tau) skauda?

Nugręži akis, nusisuki. Gaila, kad ne nuo manęs, o nuo to darbo, kurį
pavadinau "kūryba". Kas patikės, kad tai - aukščiausia palaimos forma,
kurią žmogus gali išgyventi ir patirti?

Ar tuo tiki? Ar tiki spalvos, o gal ištryškusio kraujo galia?

"Tikrą meną sukuria išrinktieji, palaimintieji" - sakai. „Bet iš tiesų,
kas jie tokie?"
Atsakymo nesurasime netgi po šimto, o gal ir po tūkstančio metų.

Bėgame kaip skruzdėliukai, skruzdėliukų takais, nepažvelgdami, kad už mūsų auga didelis,
gūdus miškas su galingais, šimtamečiais medžiais:
sveikais,
jaunais,
išpuvusioms šerdims...
Deja realybė - ne spalvoje, ne faktūroje ar tvirtume, o giliau.

Gilumoje - šaknys.
Po žeme.
Genai - sėkloje...
-
Mano potėpis susikūprino.
Pataisysiu rytoj.

B.d.