rymau ant žemės kaip akmuo
klausausi tikėjimo paslapties
kulniukai kaukši grindiniu
it stiklas praeities

krentu lašu
į beprasmybės jūrą
pabūk man šiandien Tu stiklu
prakirsiančiu struktūrą
sukurtą žemės ir žmogaus
kvailai uždėjusią sau rūbą
pašalink melą ir stabus
sukurk rytojau mūrą

dėkosiu Tau už kitą dieną
nes šios nepamačiau
keistai pradėjus savo dieną
aš viską iššvaisčiau

ir taip rymau ant žemės
iš praeities atėjus
skausmingai žodžiai kelias
į nebūtį nuėję