Patyliukais kiekvienas savyje nešioja Puntuko akmenio didumo ilgesį būti gerbiamam, mylimam arba blogiausiu atveju bent jau neišdirbtam į šuns dienas. Daugelis iš mūsų ieško savo misijos šioje žemėje.
Lietuviško menteliteto aksioma skelbia: kuklumas - dorybė!
Gyvenimas emigracijoje uždėjo manyje ženklų štampą. Svetimos šalies prieglobstyje esi priversta balansuoti tarp savo šaknų ir šalies, kurioje gyveni, menteliteto.
Gink, velniau, kad tik neprasižiočiau Lietuvoje apie save iš gerosios pusės.
Kas kita Olandijoje. Čia įprasta viešai pasidžiaugti.
Antai mano kaimynė kirpėja dažnai vis sako man:
- Atrodo, visas Oud-Baijerland miestelis tik pas mane kerpasi. Mat aš turiu gerą ranką, moku patarti žmogui, kokia šukuosena geriau tinka prie jo veido ovalo bei asmenybės. Myliu savo darbą.
Tuo tarpu gimtajame krašte esi išaukštinamas, jei nusiriti savo noru iki riebaus nulio.
Taigi, viešnagės metu, įsikinkiau į lietuviško mentaliteto pavalkus, kurie, gyvenant tarp arogantiškų olandų, kiek nudilo, ir pasileidau risčiomis nuo savigarbos kalno į savęs menkinimo balą.
Saugumo instinktas sušnibždėjo į kairę ausį:
- Menkink save negailėdama! Taip išliksi tarp savų sava.
Taip. Taip. Puiku. Pradedu.
Atsistoju ant pakylos provincijos kultūros namuose ir drąsiai imu koneveikti save, kad masės nepasiųstų manęs ten, kur karaliai pėsti vaikšto.
- Mielieji poezijos gerbėjai! - pradėjau savo kalbą, - nuoširdžiai džiūgauju šį lietingą rugpjūčio pavakarę, galėdama jus nugramzdinti į poetinę banalybę, kuri atsispindi mano sukurtuose eilėraščiuose. O! Atleiskite. Kuria išrinktieji, poetai, genijai, talentai, o tokie kaip aš - rašinėja. Taigi, leiskite paskandinti jus į nuobodybę, paskaitant savo eilėraščius
„Šilkverpis“ ir „Prostitutei“.
Minia atidžiai rijo kiekvieną eilutę, išskridusią iš mano lūpų.
Kiek įmanoma kukliau nusibraukiau plaukus nuo kaktos ir tęsiau:
- Manau neįsižeidėte, kad būdama riebiu nuliu, atlapaširdiškai išliejau savo jausmus, paslėpdama geismą mylimam vyrui tarp metaforų. Na, kokios ten mano metaforos! - šūktelėjau atsipeikėjusi, kad randuosi ne Olandijoje, bet Lietuvoje, - poetiniai pablevyzgojimai padebesiais ir tiek.
Iš sausakimšos salės švystelėjo į mane provokuojantis klausimas:
- Kas inspiravo jus parašyti eilėraštį „Prostitutei“?
Kiek įmanoma kukliau atsikrenkščiau į kumštį ir pradėjau, pagal mane, dėti sėkmingai save į šuns dienas, kad nedėtų publika ten pat.
- Gyvendama šiukšliname Roterdame, turėjau nelaimės savo kelyje sutikti jauną, žavių, šiltų akių prostitutę iš Anglijos - Petronelę. Mūsų pažintis tęsėsi vos pusę metų. Ak, ji būdavo tokia dėkinga, kai pietų metu atnešdavau jai tiesiai į lovą pati pataisiusi anglišką arbatą, balintą olandišku pienu. Jos rytas prasidėdavo per pietus, nes darbas vistik naktinis. Taigi, ir po daugelio metų aš jos nepamiršau. Kartą prabudau pilna meilės Petronelei. Eilės iššoko savaime iš mano kvailokos makaulės.
Salės sienas sudrebino pašėlęs juokas.
„Valio! Man pavyko“ - susvilino džiaugsmas savimeilę.
- Jeigu dar turite kantrybės klausytis mano banalios poezijos, tuomet siūlau pasiklausyti eilėraščio „Amsterdamo fotografijų fragmentai“. Beje aš rašau ne poeziją, o rašliavonę, sudėtą eilutėse.
Kai baigiau skaityti eiles, malonaus veido apkūni, pusamžė žemaitė atsistojo ir ėmė nedrąsiai ploti. Publika liko bežadė. Klestelėjo į savo kėdę ir žemaitė.
- Gal kas turite vieną klausimą? Daugiau dėmesio nesu verta. Beje jūsų visų ko gero laukia namiškiai, savi šunys, savos katės, savi vaikai.

Kuklumu nesusiteršęs vietinio laikraščio žurnalistas tiesiai šviesiai paklausė:
- Tasai jūsų eilėraščio herojus - „šilkverpis“ dar vis inspiruoja jus, kaip jūs pati vadinate, raštliavonei?
- O! - šūktelėjau ispanišku temperamentu ir nuraudau kaip tas sugižęs, pernokęs pomidoras. - Tai jau asmeniškumai. Nedrįstu painioti savo gal ir kvailos, bet ramios gyvenimo tėkmės į tai.

Kukliu judesiu nusibraukiau prakaitą nuo veido popierine nosinaite.
- Ar galima už dyką įsigyti jūsų knygą? - nekukliai paklausė poezijos gerbėja.
- O kaip gi. Imkite kiek panešate. Išdalinkite draugams, pažįstamiems, kaimynams. Šiaulių spaustuvėje dar užsakyta keli tūkstančiai egzempliorių. Taigi, užteks visiems.

Poezijos gerbėjai nešte išnešė iš panosės visą 2000 tiražą. Bet prieš tai turėjau kiekvieną knygą paženklinti autografu. Net pūslę pirštuose prisitryniau. Bet ko gi nepadarysi, vardan meilės poezijai.
Tai bent sėkmės žirgas pasispardė auksuotai pakaustytom kanopom. Netilpau savo kailyje, apsėsta kuklumo pergalės trumfo prieš puikybę. Maloniai raginau žmones nesivaržyti, įsigyjant veltui mano knygas.
Tai bent poetinis bumas Lietuvoje. Neliko nė vienos knygos. Poetinis alkis pagaliau pasotintas.
Nūdienos liaudis pati raštliavoja, bet ir skaityti neatsisako.
Pagaliau mano kukli misija gimtajai šaliai baigėsi.
Džiugesio bei pasitenkinimo pilnatvės lydima, išėjau į rugpjūčio žiogų koncertą. Jie taip sutartinai grojo. Kaip tik pritiko mano vidinei būsenai.
Nors buvo tamsu, bet įžiūrėjau ant dviračių dėžes su knygomis.
„Tikri poezijos mylėtojai“ - pamaniau sau tyliai.
Vakaro vėjas išdaigaudamas atnešė jų dialogą į mano abi ausis:
- Jeigu būčiau žinojusi egzempliorių skaičių, būčiau Petro paprašiusi, kad su pakinkytu vežimu pasitiktų mane. Juk už dyką. Žinai, kaip gerai žiemai pakuroms. Pernai tokia šalta ir ilga žiema buvo.