Dar taip anksti, o eglės ošia, baras,
Šakom arčiau, arčiau viena kitos,
Plačiai linguoja, pykstas plačiaskarės,
Nebodamos išaušusios dienos.

Gal eglės nė prie ko, tai vėjas vis nerimsta,
Neranda sau namų po kvaitulio nakties,
Pašiaušęs ąžuolus, ant aukštų eglių niršta,
Norėdamas nulaužt, kankorėžius nusviest.

Tegul sau baras, ne man jų ginčą spręsti,
Kas kur sudraskė nenuoramai skvernus,
Lyg šuo benamis per naktį siuto, lakstė
Per miegančius jau kaimus, per miškus.

Ne man gi vėją barti, ne man egles užtarti,
Medžius pametęs, gal namo stogą plėš.
Tvirčiau reikės langus, duris užverti
Ir kolei nenurims, visai nesikalbėt.

O buvo...
Abu švilpavome pavasariais ant kranto
Prie Nemuno bangų žilvičio dūdele,
Jis sekdavo sakmes, girdėtas iš Atlanto,
Tai pievų toliais laigė, tai supos valtele.

Nepykit žalios eglės ant vėjo amžiais jauno,
Per daug, per daug įkaito vasaros glėby.
Nėra ko slėpt, baltas pavydas graužia,
Kartu būt gera siaust, deja, jau tik minty.