Niekada negalime priimti naivių žodžių, kai jie išplaukia iš vidaus netikėtai ir neapgalvotai.

Būna, kad tenka palaukti, kai kyla noras pabendrauti. Aišku, esame visi labai savotiškos asmenybės.
Net labai!

Neretai norisi verkti, išlieti susikaupusį skaudulį, nulįsti į atokiausią kamputį, užsidaryti savyje ir tūnoti, kažko laukti.

Neretai kalbamės su vėju. Atrodo, kad jis supranta ir jaučia. Laki fantazija gali  atsirasti visur:
realybėje,
svajonėse,
sapnuose...

Nusišypsokim!

Tavo mintys  įkvepia mane. Geras - jausmas. Ačiū už jį. Iškyla klausimas: kas kurį įkvepiame? Pakankamai šiltas abipusis įkvėpimas, ko gero - labai daug.

Akis stegiuosi paslėpti, nes jos jautrios, bėgančios it upeliai, kuriuose atsispindi viskas:
medžiai,
žolės,
judantys kūnai...

Tavo kūnas plastiškas - kaip žuvies, mėgstantis juo naudotis, patraukti kitų dėmesį.

Gražu!

Matau Tave einančią. Negaliu atitraukti akių. Pavydžiu tiems, kas į Tave žiūri.
Nesugebu greitai nusisukti, pabėgti ir daugiau nebegrįžti.

Manau, supranti mane?  

Siunčiu šilumą, jei ji gali toli toli nuskristi, pasiekti Tave.
Dėkoju, kad esi!

B.d.