Vėjas pučia,vėjas ūžia,
slenka vėl juoda naktužė.
Skuba žvėrys, skuba paukščiai  
šilton vieton prisiglausti.

Ir paukšteliai, ir žvėreliai  
skuba, bėga kiek tik gali.
Varna skuba pas varniukus,
mama-briedė pas briedžiukus,

bėga vilkas į namus,
lapė skuba pas vaikus.
Tiktai pilkoji antelė
verkia, rast namų negali!

Krykia vieniša, liūdna…
O laputė štai ir čia:
-Tai skanus, gardus kąsnelis!
Tai pradžiuginsiu vaikelius!-

Džiaugiasi gudri rudoji-  
uodega ir rankom ploja!
-Šauksiu pilkąją antelę,
kad išliptų į krantelį!

Čia pagriebsiu už galvos…
Niekas nieko neužuos!-
Taip galvodama vis slinko,
snukis ežeran palinko…

O pilka maža antelė  
prisišaukt mamos negali.
Bet mama pati išgirdo.
Atkrypavo ir, kad kirto

lapei tiesiai uodegon!  
Dar aptaškė ją bangom!
-Ak tu, lape, tu begėde!
Vėlei mano vaikus ėdi!

Še tau, še tau…tu, rudoji!
Bėk namo, kol dar valioji!
Šok per krūmus, bėk per pievas!
Te atleidžia tau vėl Dievas!

Jei kada ir vėl sutiksiu,
be akių tave paliksiu!
Lapė šitaip išsigando,
kad liežuvį nusikando!

Lekia per laukus laputė.
Norisi vienai pabūti.
Greitai skuodžia į namus,
ten saugu, ramu jai bus!

O pilka, maža antytė,
glaudžias prie savo mamytės.
Greit ir ji pasieks namus
ir visi laimingi bus.