Nesuprantu savęs –
Kitus aš perkandu nesunkiai.
Galiu parodyt taką kur nuves,
O pats lakstau pakrūmėm tarsi zuikis.

Ar saulę užžiebiu
Kitiems. Negaila – tegul šviečia.
Žvakigalį pakampėj užgriebiu,
Degu jį sau – liepsna vos tamsą liečia..

Pasaulį nutapau.
Spalvų gama – tai tonai švelnūs.
Staiga... Į juodą smalą įklimpau.
Ir tenka kapanotis, plautis delnus.

Pykstu net ant savęs –
Iš kur toks kvailas mano būdas?
Pavasariai atšoka vestuves,
Mane – rutina rudenio užplūdo.
.......................................................

Ir vėl sušluoju aš sausus lapus,
Supūdau trąšai kitamečiui derliui.
Tik pučia vėjas.
Blaško juos.
Dar pūs...
Vis gaudysiu po lapą...
Bet su meile...