...neatvėso pilnatvė vienumo jautimo,
kad mes č i a – – –
                                                   v i s i
sutikti, kiek bebūtų vingiuota kelionė,
kiek liestinė šio laiko tiesi
nenubėga iš taško į tašką tą patį
per jėgą stebuklo traukos neskubios, –
lyg gurkšnojimas lėtas kavos – – –
                                              neatvėso
vienatvė pilnumo altoriuos
iš paukščių ir vėjų buveinių po lašą –
po lašą sparnus – ir save paaukos...