Mano meile, ateisiu paglostyt tavęs
Prijaukintais švelniais paslaptingais šešėliais,
Kai žara miglomis jau uždangsto žvaigždes,
Bet kol rytas iš sapno gėlių neprikėlė.

Švelniapirštė preliudija mūsų aistros
Ims tekėt kaip sula į kiekvieną ląstelę
Ir aidės manyje kelios valandos tos
Taip toli, kad mirtis ten pasiekti negali.

Verdant kraujui ne gėda numesti rūbus,
Kas, kad saulė pasiekė jau savo zenitą,
Net ir oda kaip pančiai atleidžia mazgus,
Kai mėginam glėby susilydyt viens kito.

Mano meile, ateisiu paglostyt tavęs
Prijaukintais švelniais paslaptingais šešėliais,
Padėkot už išgautas alpias dejones,
Kad tu jas manyje susirastumei vėlei.

Iš pavydo, tikriausiai, nudžiūvus šaka
Išsiskleidusį žiedą gašliu pavadino.
Prieš tave aš ne kūnu, bet siela nuoga,
Draudimus bei ribas tartum klaidą ištrynus.

Aš visa dabarty - spurdu tavo delnuos,
Tavo žvilgsnio šviesos šventumu pažymėta,
Pasiruošusi visą save atiduot
Ir už tai iš tavęs neprašydama nieko.